Į knygynus jau keliauja knyga, kurią naudinga turėti ir savo asmeninėje bibliotekoje, ir negėda švenčių proga padovanoti bet kokio amžiaus išsilavinusiam žmogui. Tai prof. Liberto Klimkos “Lietuviškų tradicijų skrynelė”. “Veidas” siūlo keletą ištraukų iš šios knygos.

Sausis. Šventinių dienų tradicijos
Kaip senovėje švęsdavo Naujuosius

Švęsti Naujuosius metus sausio 1-ąją Lietuvoje ir visoje Vidurio Europoje – gana nauja tradicija. 45 m. pr. Kr. Romos imperatoriui Julijui Cezariui įsakius, Aleksandrijos astronomai parengė naują dvylikos mėnesių saulės kalendorių. Jo pradžia sutapo su pirmąja mėnulio jaunatimi po žiemos saulėgrįžos, tad naujas laiko skaičiavimas imperijoje pradėtas sausio 1-ąją. Pirmąjį mėnesį romėnai pavadino dviveidžio dievo Januso garbei – januarijumi. Dievas senuoju veidu žiūri į praeitį, jaunuoju – į ateitį, sieja dabartį su istorija. Tačiau Europai romėnų paveldas ilgus šimtmečius buvo nė motais: žemdirbiai metų darbus imdavo rikiuoti nuo pavasario, o didelių karalysčių, imperijų valdininkai metus skaičiuodavo nuo rudens, susumavę surinktas duokles. Vis tik romėniškasis kalendorius įsigalėjo krikščioniškame pasaulyje, nes jis įtvirtino šventųjų kankinių, dangiškųjų užtarėjų mirties datas. Lietuvoje šis kalendorius plito kartu su krašto evangelizacija.
Perkėlus metų pradžią į žiemą, ten nukeliavo ir pavasarį simbolizuojantis ženklas – susprogusių pumpurų šakelė. Tik jau nebe gluosnio, o amžinai žaliuojančių eglės ir kadagio šakelė. Iš pradžių ji buvo tiesiog užkišama troboje už lubų balkio. Vėliau ten imta kabinti mažą eglutę, greta – iš šiaudelių sunarstytą „sodą”. Jo viduryje – raudonšonis obuolys, primenantis sugrįžtančią saulutę. Toks tad buvo Naujųjų metų simbolis senajame Lietuvos kaime.
Lietuvoje visai savitų, gamtos virsmų padiktuotų apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, todėl imta kartoti saulėgrįžos šventės vyksmą. Žinoma, su tam tikrais niuansais. Labiausiai Naujųjų sutikimas kaip tradicija įsitvirtino vidurio ir rytų Lietuvoje. Šventė vadinta skirtingai: šiaurės rytų dalyje – Riebiosiomis Kūčiomis, vidurio Lietuvoje – Kūčelėmis arba Kūčiukėmis, Švenčionių krašte – Mažosiomis Kūčiomis, Dzūkijoje – Pakūčiais arba Antrosiomis Kūčiomis. Tačiau skirtingai nuo šventosios vakarienės (tikrųjų Kūčių), tai nebe šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė. Todėl vakarieniauti kviesta ir svečių – kaimynų, giminių. (…)

Balandis. Senoviniai šeimos papročiai
Pirmoji vaga dirvoje

Balandžio 4-oji yra šventojo Izidoriaus, vyskupo ir bažnyčios mokytojo, diena. Laikydamiesi senovinių papročių, tądien artojai žagres paruošdavo pavasario orei. Kruopščiai nuvalydavo, pataisydavo, sutvirtindavo; o noragus patepdavo lašinių gabaliuku, pasiliktu nuo Užgavėnių stalo. Matyt, šv. Izidoriaus vardadienis primena kitą to paties vardo šventąjį, kuris laikomas artojų globėju, nes ir pats vertėsi žemės ūkiu. Tai jam angelas padėjęs jaučiais lauką vagoti. Tačiau artojų globėjo vardadienis yra gegužės 15-ąją – pernelyg vėlyvą pirmajai vagai. Teko šiai reikšmingai apeigai ieškoti ankstesnės datos.
Per Izidorines šventintu vandeniu pašlakstydavo laukus, taip apsaugodami būsimus pasėlius nuo sausros ir ledų krušos. Tam reikalui net specialų krapylą iš liepos karnos ūkininkai turėdavo pasidarę. Saugodavo jį ant kampinės lentynėlės krikštasuolėje kartu su kitais šventintais dalykais – velykine verba, šv. Agotos duonele. Liepos medis kitados laikytas deivės Laimos buveine.
Išvagoti dirvą – šventas darbas, tai visų ūkio darbų pradžių pradžia. Savitieji orės papročiai yra kilę iš senosios religijos ritualų, kuriais būdavo pagarbinamos žemės derlumą globojančios dievybės. Senieji sakydavo, kad labai svarbu arimą laiku pradėti. „Pavasarį atsiliksi dieną – rudenį būsi atsilikęs savaitę.” Dar taip pamokydavo: „Kol po žiemos arklu žemės nepakelsi, nevalia nė kuolo tvorą taisant žemėn smeigti, antraip javas blogai dygs.“ Blogai, jeigu šį darbą pavėlinsi: pūdymą balandžio mėnesį būtina nors kaip botagu suraižyti, ir tai jau būtų geriau, negu per vėlai suarti. Štai kodėl „pavasario darbai lipa ant kulnų“.
Arklą kitados darydavo iš perkūno trenkto ąžuolo. Buvo tikima, kad toks usnis iš dirvos išnaikina. Dygiosios usnys – velnio augalas. Šiame paprotyje slypi užuomina į prosenovišką mitą apie baltiškųjų dievybių Perkūno ir Velino nesantaiką. Jų tarpusavio kova sukanti gamtos ratą, nes šiltąjį pusmetį globojąs pirmasis, o šaltąjį – antrasis. Perkūno žaibu pašventintas arklas naikina velnio usnis. Naujai pagamintas arklas dar būdavo pertraukiamas per ugniakurą – ugnis jo galias dar labiau sustiprinanti. (…)

Rugpjūtis. Čia mūsų Lietuva
Amatų cechai ir Baltramiejaus mugė

Šią rudens nuojauta paženklintą dieną senovėje būdavo rengiami dideli turgūs. Nuėmus javų derlių juk matosi, ko per daug užaugo, o ko trūksta. Įdomiai nusakomas jų laikas: „Nuo švento Jono iki jomarkėlio – devynios nedėlaitės.“ Skuodo rajone tas rudenio jomarkėlis buvo vadinamas Morine. Nelabai aiški vardo kilmė, gal nuo žodžio „morys“ – tinginys? Kas vasaros gėrybių pats neprisiaugino, gali dabar turguje nusipirkti.
Tačiau įdomiausiai šv. Baltramiejaus mugė vyksta Vilniuje. Mat ši data ypatinga savo istorine atmintimi. Jos išvakarėse sostinėje 1595 m. įsikūrė pirmieji amatų cechai – taip šv. Baltramiejus mūsų krašte tapo amatininkų globėju. Cechas – labai savita viduramžiais Europoje gimusi organizacija. Jos tikslas – apsaugoti laisvųjų amatininkų nepriklausomybę nuo feodalų ir pirklių, įgyti teisę dalyvauti miesto valdyme, išlaikyti gaminių monopolį savo rinkoje, apsiginti nuo svetimšalių konkurencijos.
Didysis Lietuvos kunigaikštis Aleksandras pirmutinį patvirtino auksakalių cecho statutą. Netrukus įsisteigė siuvėjų, po to bendras – kalvių, šaltkalvių ir katilių cechas. Dar kiek vėliau – odininkų, batsiuvių, kepurninkų, balnių ir šikšnių, audėjų, stalių, mūrininkų, dailidžių, liejikų, salyklininkų, aludarių, mėsininkų, druskių, chirurgų ir barzdaskučių cechai. XVII a. pradžioje sostinėje veikė 25 cechai, jungiantys 44 specialybių meistrus. (…)