Į užsienį bet kokio darbo dirbti ėmė plūsti jau ir išsilavinę, ir prakutę lietuviai. Tačiau daugeliui rasti laimės svetur taip ir nepavyksta.

“Emigruosiu, ir visos problemos išsispręs; dabar vyksta nebe emigracija, o tikra evakuacija; kas iš tos mano profesijos, jei iš jos negaliu užsidirbti net atostogoms”, – tokios mintys primena Gariūnų laikus, kai jaunuoliai turgų rinkdavosi mieliau nei universitetą. Tačiau jos girdimos čia ir dabar – tūkstančiai tautiečių autobusais, laivais ir lėktuvais masiškai palieka tėvynę.

Vieni genami nevilties, kiti – svajonių apie naują gyvenimą be rūpesčių, treti lyg užsiprogramavę robotai vyksta metams ar dvejiem, kuriuos jau iš anksto išbraukė iš gyvenimo: dieną naktį arsiu, nieko nepirksiu, niekur neisiu, nieko nematysiu, o tada jau grįšiu ir pradėsiu gyventi.

Kur pažvelgsi – visur emigracijos nuotaikos, o Statistikos departamentas patvirtina: balandį išvykimą iš Lietuvos deklaravo 11,3 tūkst. šalies gyventojų. Pusė tiek, kiek iki šiol šalį vidutiniškai palikdavo per metus. Šešiskart daugiau, nei išvyko kovą.

Tiesa, esama logiško paaiškinimo. Esą pagrindinė tokio emigrantų skaičiaus didėjimo priežastis – jų siekis įteisinti savo išvykimą dėl sveikatos draudimo įstatyme nustatytos prievolės nuolatiniams šalies gyventojams mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas.

Tačiau net jei dalis balandį deklaravusiųjų išvykimą iš tiesų jau kuris laikas gyvena užsienyje, tai nesumenkina emigracijos masto. Jis didžiulis, stulbinantis ir vis labiau gąsdinantis. Juo labiau kad sparnus ima kelti vis daugiau gabių gydytojų, stomatologų, teisininkų, inžinierių, vadybininkų, pripažintų menininkų.

Apie daugelį nebūtum ir pagalvojęs, kad netrukus jie mes viską, kas Lietuvoje iki šiol užgyventa bei pasiekta, ir be jokio susitarimo, niekieno nelaukiami vyks į užsienį ieškoti laimės. “O ką čia beveikti? Dirbti už dešimt sykių mažesnį atlyginimą, nei gauna tiek pat plušantys kolegos Vokietijoje?” – santūriai klausia žinomas, bet prisistatyti nenorintis advokatas iš Kauno.

Liūdnai galvą linguoja ir siuvyklos savininkė Danutė Valeikienė iš Kupiškio. “Šiemet pajutau, kad Lietuvai manęs nebereikia. Tai sunku paaiškinti, bet esu nusivylusi ir nematau jokios perpektyvos. Gal užsienyje darbštūs ir nagingi žmonės vertinami labiau?” – svarsto liepą į Šveicariją išvykti ketinanti moteris. Ką ten veiks, dar tiksliai nežino, bet yra pasiryžusi sunkiausiems, juodžiausiems darbams. “Girdėjau, kad ten labai reikalingi senelių, ligonių prižiūrėtojai. Gal ir man pasiseks?” – svarsto moteris, rizikuojanti viskuo, ką čia, Lietuvoje, turi.

Tokių kaip ji – jau ne vienas ir ne dešimt. Dabar Lietuva patiria net didesnę emigracijos bangą, nei įstojusi į ES. Beje, įvairių apklausų duomenimis, išvykti į užsienį dar norėtų daugiau nei 60 proc. šalyje tebegyvenančių lietuvių, tarp kurių didelę dalį sudaro įvairių sričių specialistai.

Be to, triskart padaugėjo į užsienio aukštąsias mokyklas jau įstojusių jaunuolių ir dukart – ketinančių stoti. Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros atliktas tyrimas rodo, kad jei turėtų sąlygas, studijuoti į užsienį išvažiuotų net 41 proc. abiturientų. Nemaža dalis jų pasiliktų ir jau niekada negrįžtų gyventi į Lietuvą.

Klausiate, ar emigruoti verta? Vieni pasakytų, kad emigruoti – vienintelė išeitis. Kitiems tai – svajonės, galimybės ir perspektyvos. Dar kiti tai vadina silpnumu, pasidavimu, tėvynės išdavimu. Yra ir tokių, kuriems emigracija – tik nuotykis ir būdas svetur pralaukti krizę.

Pasiseka nedaugeliui

Pasakas primenančių istorijų, kai lietuvis išvyko į užsienį, ten pradėjo sėkmingą verslą ir puikiai įsitvirtino, – vienetai.
Prancūzų kalbą Vilniaus universiteto Užsienio kalbų institute dėstanti lektorė Svetlana Kosova patvirtina: taip, tie, kurie išvyksta, tarkime, į Prancūziją, jau turėdami gerą darbo pasiūlymą arba susiranda gerą darbą po tenykščių studijų, žinoma, įsitvirtina. Tačiau aklai emigruoti ketinančiųjų ji teigia sutikusi nedaug.

“Na, išskyrus svajonę primenantį Erikos Umbrasaitės pavyzdį”, – žinomą žurnalistę prisimena S.Kosova. Ši lietuvė pernai išvyko gyventi į savo svajonių šalį Prancūziją: nusižiūrėjo ten buvusią mokyklą Boisse kaimelyje Dordonės regione, nusprendė joje įkurti viešbutį ir laimingai gyventi vynuogynų bei žydinčių levandų laukų apsuptyje.

"Veido" archyvas

S.Gylis teigia, kad juodas darbas užsienyje apsimoka, tačiau bukina žmogų

Tačiau emigracijoje trejetą metų praleidęs prodiuseris ir reklamos specialistas Simonas Gylis įsitikinęs: tai ne taisyklė, o didžiulė išimtis. “Išvyksta tūkstančiai, o pasiseka vienetams. Realybė nėra tokia saldi kaip svejonės”, – aiškina vaikinas.

Po audiovizualinio meno studijų Šiauliuose į Didžiąją Britaniją toliau mokytis išvykęs S.Gylis paragavo tikros emigranto dalios: kad save išlaikytų, dirbo juodžiausius darbus fabrike po 12–14 valandų per parą ir teigia, jog antrą kartą tam nesiryžtų. “Kad ir prispausti mokesčių, kad ir su mažais atlyginimais, kad ir nusivylę, vis tiek Lietuvoje esame šeimininkai. O kas esame užsienyje? Niekas”, – įsitikino S.Gylis.

Pinigų kaina didelė

Vis dėlto negalima ignoruoti fakto, kad užsienyje dirbant tą patį darbą kaip ir Lietuvoje pinigų galima užsidirbti kelis kartus daugiau. S.Gylis pateikia pavyzdį: Lietuvoje valytojas labiausiai stengdamasis vargu ar uždirbs daugiau nei 1,5–1,8 tūkst. Lt, nors ir tai nelabai realu, o Didžiojoje Britanijoje tą patį darbą dirbantis žmogus gaus bent 3 tūkst. Lt. Tuo tarpu pragyvenimas skiriasi nedaug: tiek buto nuoma, tiek maistas kainuoja panašiai, tad jei lietuvis vyras dirba užsienyje, nieko keista, kad išsilaiko pats ir dar išlaiko Lietuvoje likusią šeimą.

“Tiesa, ir Lietuvoje jei artume tiek, kiek ten – po 12–14 valandų per parą, ir kokius metus visiškai nieko sau neleistume, irgi galėtume užsidirbti ir susitaupyti. Bet kažkodėl čia niekas taip nearia – atidirba aštuonias valandas ir penktą skuba namo ar leisti uždirbtų pinigų”, – dėsto S.Gylis.

Panašiai skaičiuoja ir su vyru bei dukra užsienin pernai išvykusi Irutė Gelchvidzė-Mažeikienė. “Vyras, nors dirba daug, bet gali vienas išlaikyti šeimą, o kai neseniai ir aš įsidarbinau, galime dar daugiau sau leisti – tikrai kur kas daugiau nei Lietuvoje”, – pasakoja buhalterės specialybę turinti moteris.

Ji vardija tokius privalumus: šeima gerame Londono rajone nuomojasi atskirą dviejų miegamųjų butą naujos statybos name. Vaikų darželyje visiems vaikams, vadinasi, ir jų mažajai Gabijai, nuo trejų metų priklauso nemokamos valandos, o maitinimas – nepalyginti geresnis nei Lietuvoje. Be to, valstybė moka įvairias nuo šeimos padėties, pajamų priklausančias išmokas. Tarkime, kiekvienas į Didžiąją Britaniją atvykęs vaikas iki pat šešioliktojo gimtadienio kas mėnesį gauna 80 svarų pašalpą, nors Lietuvoje Irutės šeima už vaiką iš savivaldybės gaudavo tik 97 Lt. Juolab kad šių pinigų esą pakanka ne tik vaiko drabužiams ar batams, bet ir žaislams, nes šių prekių kainos Didžiojoje Britanijoje gerokai mažesnės nei Lietuvoje.

Vis dėlto moteris pripažįsta: nors finansiniu požiūriu šeima jaučiasi daug saugiau ir ramiau, tačiau už tai moka nemažą kainą. Viena vertus, vyrui tenka labai daug dirbti – po 12–14 valandų per parą, ir darbas nėra nei lengvas, nei malonus. Kita vertus, Didžiojoje Britanijoje labai trūksta artimųjų.

"Veido" archyvas

Mažeikų šeima Didžiojoje Britanijoje dirba, uždirba ir sau leidžia kur kas daugiau nei Lietuvoje

“Draugų gal ir įmanoma rasti, bet lietuviai nepasitiki vieni kitais, o anglai – lietuviais. Susidraugauti su kitomis mamomis sunku net vaikų žaidimų aikštelėse: anglės nelabai linkusios bendrauti su emigrantėmis, o lietuvės mamos – šaltos. Pati esu linkusi labai greitai užmegzti pažintį, bet čia to padaryti vis dar nepavyko”, – apgailestauja I.Gelchvidzė-Mažeikienė.

Tą patį tvirtina ir S.Gylis. “Man nebuvo lengva pritapti, prisitaikyti prie kitos kultūros, nes vis galvoji, kaip ten tėvai, kaip draugai”, – vieną pagrindinių priežasčių, kodėl nebenorėtų dar kartą išvykti į užsienį, nurodo pašnekovas.

Jis atskleidžia ir dar vieną emigracijos tamsiąją pusę. “Gerai, jei išsilavinęs, protingas žmogus užsienyje randa darbą pagal specialybę ir bendrauja su panašiais į save. O kas, jei jis patenka į fabriką kartu su neišsimokslinusiais juodadarbiais?” – klausia S.Gylis. Ir atsako savo pavyzdžiu. Fabrike praleistus metus jis įvardija vienu žodžiu – degradacija. “Ten darbuojasi žmonės, su kuriais neturi apie ką kalbėtis, kurių tu nesupranti, o jie nesupranta tavęs. Visa tai bukina”, – prisimena apsiskaitęs ir išsilavinęs vaikinas.

O emigrantė Monika D. pasakoja dar liūdnesnę istoriją. Vilniaus universitete teisę baigusi gabi mergina su savo draugu vadybininku metė neblogai mokamus darbus ir prieš pusmetį išvyko į Ispaniją. Tikėjosi užsidirbti daugiau nei tėvynėje, o pinigus leisti kelionėms, naujiems įspūdžiams, knygoms.

Viena vertus, lūkesčiai pasiteisino. Vaikinas įsidarbino fabrike ir uždirba keturis kartus daugiau, nei dirbdamas vadybininku Lietuvoje. Tačiau juodas ir sunkus darbas jį vos per kelis mėnesius pavertė visai kitu žmogumi.”Nebepažįstu savo draugo. Pasidarė šiurkštus, ūmus. Fabrike jis dirba su vyrais, kuriems moteris – tai namų šeimininkė be balso, – sako nepatenkinta pašnekovė ir tuoj pat paprašo: – Tik nerašykite tikro mano vardo, nes bijau vyro reakcijos.

Monika labai norėtų sulaikyti visus, kurie išvyksta į nežinią ir yra pasiryžę dirbti juodą, varginantį darbą gamyklose ar žemės ūkyje. “Gal pinigų ir susitaupysite, bet rizikuojate pasikeisti kaip asmenybė. Surambėti, subrutalėti, apsiriboti, pagaliau – gamyklose prarasti brangiausius jaunystės ir galimybių metus”, – perspėja moteris.