Lietuvai Lenkijos partnerystė reikalingesnė nei Lenkijai Lietuvos. Ar tai reiškia, kad ir pastangų jai tvirtinti mums reikia dėti daugiau?

Lietuvos ir Lenkijos deklaracijos, įtvirtinusios pasiryžimą gyventi kaip sesėms, užmiršus kelių šimtmečių ar dešimtmečių senumo nesutarimus ir nuoskaudas, dvidešimtmetis paminėtas santūriais diplomatiniais pareiškimais apie viltis tęsti abipuse pagarba ir draugyste išreikštus santykius. Tačiau tokie santykiai – jau praeitis.
Štai lenkų spauda vėl užsipuolė Lietuvą, šįsyk dėl neva flirto su Rusija, nors žvelgiant iš Lietuvos pusės situacija atrodo diametraliai priešinga. Prof. Vytautas Landsbergis vėl pagąsdino lenkų kortos pavojais Lietuvos valstybei. Europos informacinio centro atidarymas Šalčininkuose virto vietos lenkų kaltinimų užsienio reikalų ministrui Audroniui Ažubaliui kruša – ir dėl Švietimo įstatymo, ir dėl lenkiškų pavardžių rašybos, ir dėl gatvių pavadinimų lentelių lenkų kalba. O „Delfi“ portalo planai vasario pabaigoje startuoti lenkiška versija sutikti įtarimais, ar tik tai nėra kokių politinių jėgų finansuojamas antilenkiškas projektas Seimo rinkimų metais. Kai kam sukėlė rimtą išgąstį, kad 212,4 tūkst. Lietuvos lenkų gimtąja kalba galės sužinoti naujienas ne tik iš lenkiškos Lietuvos žiniasklaidos.
Lenkų ir lietuvių abipusis įtarumas ir pretenzijos toli gražu neprimena prieš keletą metų buvusios bičiulystės, kai Europoje šnekėjome praktiškai vienu balsu, o tuometis Lenkijos prezidentas net prigriebdavo mūsiškį į savo lėktuvą nuskristi į kokį tarptautinį forumą. Ar dėl sumenkusios bičiulystės daug prarandame? Ir ar tie praradimai verti kompromisų dėl įsisenėjusių nesutarimų?

Strateginiai projektai svarbesni mums
Besveriant, kas – lietuviai ar lenkai turi daugiau naudos iš dvišalio bendravimo, labai iliustratyvi tokia paralelė: ar mums labai skauda galvą, kad latviai ar estai dreifuoja su „Rail Baltica“ projektu? Tad gal be reikalo pykstame ant lenkų, kad jie – ne patys entuziastingiausi ir patikimiausi strateginiuose būtent Lietuvai, bet nebūtinai ir Lenkijai transporto ir energetikos projektuose.
„Mums tai ir politiškai, ir ekonomiškai labai svarbūs projektai, o lenkams – tik komerciškai. Mes – vos 3,1 mln. gyventojų, jie – 38,2 mln. valstybė, turinti didelę ekonomiką ir kaimynų su didelėmis rinkomis. Tad, natūralu, mums reikia didesnių pastangų, kad atsidurtume tarp Lenkijos prioritetų“, – neabejoja Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) generalinio direktoriaus pavaduotojas Gintaras Morkis.
Prezidentė Dalia Grybauskaitė, duodama interviu „Veidui“, taip pat atkreipė dėmesį, kad ankstesnis Lenkijos prezidentas energetikos projektuose įžvelgė geopolitinę reikšmę, o dabar Lenkijos vyriausybė mato tik pragmatišką. Tas naujasis lenkų pragmatizmas Lietuvai jau kainavo jų atsisakymą dalyvauti Visagino AE projekte. Galime ramintis, kad juo mažiau dalininkų, tuo su mažiau teks dalytis būsima gerove ir bus lengviau valdyti įmonę. Tačiau patys savęs neapgaudinėdami suprantame, kad tai reiškia ne tik didesnį finansinį indėlį ir riziką, bet ir paties projekto statusą, galų gale lenkų suinteresuotumą „LitPol Link“ elektros jungtimi.
Oficialiai neigiama, kad lenkai atsisakė dalyvauti Visagino AE dėl politinių priežasčių. „Mūsų žiniomis, Lenkijos valstybinės energetikos bendrovės PGE sprendimas Lenkijai stabdyti dalyvavimą Visagino AE projekte nėra politiškai motyvuotas ir nedaro jokios įtakos sėkmingam Visagino AE projekto įgyvendinimui. Svarbu ir tai, kad Lenkijos bendrovė kartu pareiškė nutraukusi derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srities. Be to, Lenkija turi planų pati statyti atominę elektrinę“, – aiškina užsienio reikalų viceministras Egidijus Meilūnas.
Jis neatmeta, kad oficiali Lenkijos pozicija dėl dalyvavimo Visagino AE projekte gali skirtis nuo PGE, juo labiau kad naujieną pranešęs PGE prezidentas Tomaszas Zadroga labai greitai atsistatydino. „Spekuliacijomis nenorime užsiimti, todėl manome, kad klausimą dėl Lenkijos pasitraukimo ar nepasitraukimo iš Visagino AE derėtų adresuoti šios šalies atstovams“, – pabrėžia E.Meilūnas.
Kitas strateginis projektas – „LitPol Link“ elektros jungtis – dabar vyksta pagal grafiką. „Kiek žinome, sėkmingu projekto įgyvendinimu suinteresuota ir Lenkija, nes tai ateityje atvertų galimybių eksportuoti elektros energiją į Baltijos šalis. Pagrindinė priežastis, kodėl projekto baigimo terminas gali nusikelti į 2016 m., yra žemės išpirkimo klausimai“, – dėsto E.Meilūnas.
Šiemet vasarį bus dvidešimt metų, kai dviejų šalių už energetiką atsakingi asmenys sutarė tiesti tokią jungtį, tačiau ji vis dar tik popieriuje. Tiesa, Lietuva turi prisiimti atsakomybę, kad 1997 m. nepasirašė sutarties, staiga imdama keisti sutartas sąlygas, bet vėlesniais metais jau lenkai prarado entuziazmą. Ekspertai baiminasi, kad jei šiame projekte dabar aktyvesnė Lietuva savo atšaką nuties anksčiau nei lenkai, tik įšaldysime milžiniškas lėšas. Tačiau Lietuvos viltis sėkmingai baigti projektą didina tai, kad ES pažadėjo milijardus eurų tiltams į ES energetines salas finansuoti, o tokios investicijos atsisakyti lenkams tikrai neapsimokėtų.
Dar viename strateginiame „Via Baltica“ projekte Lietuva irgi pasistūmėjusi daugiau nei lenkai, bet taip pat nėra užbaigusi visos atkarpos. Teikia vilties, kad po žaliųjų organizacijų protestų ir Europos Komisijos pradėtos teisinės procedūros sustoję darbai prie Augustavo dabar vėl paspartės, nes trasa nuo saugomo Rospudos slėnio paslinkta į šoną. Bent jau Lenkijos kelių tiesimo programoje 2011–2015 m. „Via Baltica“ modernizavimo darbai numatyti. O „Rail Baltica“ projekte pirma turime patys nusitiesti europinę vėžę, tik tada dairytis, ar lenkai modernizuoja savąją.
Taigi Lietuvai Lenkija būtina kaip strateginių projektų einant į Vakarus partnerė, o lenkams gal net labiau apsimoka dairytis į kitų, didesnių savo kaimynių rinkas. Tiesa, Lietuva vis deklaruoja naują vektorių – į Šiaurės šalis. „Tai ekonomiškai geros rinkos, šalys – stiprios partnerės, tačiau norai kartais neatitinka galimybių. Kol kas tai tik teorija, nes pasauliui bendras Baltijos ir Šiaurės šalių regionas dar neegzistuoja. Kad toks būtų, reikia daug darbo, o kol kas praktinių žingsnių nedaug ir iš politikų, ir iš verslo pusės“, – vertina G.Morkis.
Istorikas Vygantas Vareikis vertina dar kategoriškiau: „Negalima būti tuo, kuo nesi, – Lietuva nėra Šiaurės šalis.“ Jo manymu, Lietuvai reikia susikoncentruoti į puikių santykių su Lenkija atkūrimą, nors nebūtinai mes kalti, kad jie suprastėjo.

Lenkija staiga sunerimo dėl lenkų Lietuvoje
Didžiausi Lenkijos interesai, greičiau pretenzijos Lietuvai susijusios ne su strateginiais ar verslo reikalais, o su lenkų nacionaline mažuma, tad kartais sunku suvokti, su kuo nesutariame – su Lenkija ar su lenkais Lietuvoje.
Kas buvo pirmas akmuo į anksčiau taikesnius santykius? „Dabartinės valdančiosios daugumos valdymo metu baigėsi Tautinių mažumų įstatymo galiojimo laikas ir dabar tokio įstatymo nėra. Tai skandalinga valstybėje, kurioje 20 proc. gyventojų sudaro tautinės mažumos. Tas įstatymas buvo priimtas 1991 m. po tragiškų sausio įvykių, kai tautinės mažumos parėmė Lietuvos valstybės siekius. Jį pasirašė V.Landsbergis, o dabar toji pati politinė jėga nepratęsė jo galiojimo. Tai padaryta sąmoningai, taip formuojamas piliečių mąstymas. Antra, santykius pablogino Švietimo įstatymo pataisos. Tarptautinėse konvencijose užfiksuota, kad negalima bloginti esamos nacionalinių mažumų situacijos, o taip daroma. O lenkų mažumos problemos temdo tarpvalstybinius santykius“, – aiškina Lenkų rinkimų akcijos lyderis europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis.
Tačiau Rytų Europos studijų centro ekspertai, išanalizavę Lietuvos ir Lenkijos santykių pokyčius, padarė išvadą, kad pastaruoju metu staiga pakitusi Lietuvos lenkų organizacijų aktyvistų ir jų užtarėjų reakcija labiau sietina su tarptautinių santykių konjunktūros, taip pat Lenkijos užsienio ir vidaus politikos pokyčiais, o ne su neva staiga pablogėjusia Lietuvos lenkų padėtimi. Lietuvos lenkai sudaro vos 2,1 proc. svetur gyvenančių lenkų, bet turi beveik pusę visų už Lenkijos ribų veikiančių mokyklų. Vienintelėje Lietuvoje ne tėvynėje gyvenantys lenkai gimtąja kalba gali lavintis nuo darželio iki aukštosios mokyklos.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-4) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.