"Veido" archyvas

Nors iki šiol prognozuota, kad du su puse milijono mūsų teliks po penkiasdešimties metų, ką tik pasibaigęs Lietuvos gyventojų surašymas jau dabar neberanda kelių šimtų tūkstančių gyventojų, kurie greičiausiai yra įleidę šaknis užsienyje.

Esame sparčiausiai visoje ES nykstanti tauta: mirtingumo rodikliai didesni nei gimstamumo, o emigracijos srautai – vieni didžiausių Senajame žemyne. Tačiau padėtis, regis, yra dar rimtesnė ir dramatiškesnė, nei manėme iki šiol: ką tik pasibaigęs gyventojų surašymas rodo, kad Lietuvoje tegyvena maždaug 2,9 mln. žmonių, tai yra maždaug 350 tūkst. mažiau, nei buvo skaičiuojama iki šiol. Tas tautos dešimtadalis – tai emigrantai, daugiausia tie, kurie atsistojo ant kojų ir baigė mokslus Lietuvoje ir jau turėjo pradėti čia dirbti, mokėti mokesčius ir taip prisidėti prie socialinės sistemos finansavimo.

Tačiau ar tikrai emigracija yra vien neigiamas socialinis reiškinys? Taip, svetur dirbantys lietuviai nemoka pensijų savo tėvams, tačiau kam būtų geriau, jei jie be darbo sėdėtų Lietuvoje ir gyventų čia iš pašalpų ir tų pačių tėvų pensijos? Be to, žvelgiant į labai tolimą ateitį galima tikėtis, kad nostalgija dabartinius jaunus emigrantus vis dėlto pargins į tėvynę ir jie parsiveš Vakaruose uždirbtas pensijas – jos, tikėtina, ir po kelių dešimtmečių bus didesnės už lietuviškąsias, be to, jas mokėsime ne mes, o tuometiniai Didžiosios Britanijos ar Vokietijos dirbantieji.

“Veidas” aiškinasi, kokių ilgamečių demografinių, socialinių ir ekonominių pasekmių Lietuvai žada masinė mūsų darbingosios tautos dalies evakuacija į Vakarus.

Lietuviai emigruodavo visada

Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro vadovė dr. Audra Sipavičienė teigia, kad lietuvių migracija nėra kažkoks naujas, tik šiam laikmečiui būdingas reiškinys: dideliais emigrantų srautais garsėjo jau tarpukario Lietuva, pagal liekančiųjų tėvynėje ir išvykstančiųjų proporcijas jau tada buvome antri Europoje po airių. Dabar pagal neigiamą emigrantų ir imigrantų santykį (išvykstančiųjų daugiau negu atvykstančiųjų) taip pat nuolat esame tarp ES lyderių – pastaruosius 15 metų būname arba pirmi, arba antri.

Taigi emigracija – Lietuvai būdingas ir sunkiai pažabojamas reiškinys: kol darbo, gyvenimo sąlygos svetur bus geresnės, tol žmonės ir trauks į užsienį. Tačiau svarbu jį vertinti blaiviai, tiksliai ir daryti išvadas bei prognozuoti, ką tokie dideli emigracijos mastai reiškia valstybei – jos dabarties ir ateities finansams, socialinei sistemai, demografinėms proporcijoms.

A.Sipavičienė pabrėža, kad labai svarbu žinoti, kas yra tipiškas šių dienų emigrantas: netgi lyginant vos dvejais metais besiskiriančius duomenis (2008 m. ir 2010 m. ketinančiųjų emigruoti sociologinė apklausa) matyti aiški tendencija: emigrantų amžius jaunėja, išsilavinimas gerėja, o tarp jų Lietuvoje įgytų specialybių vis daugiau tokių, kokios yra paklausios ir tarp mūsų darbdavių. “Taigi emigrantai išsiveža vis daugiau šalies augimo potencialo”, – apibendrina ekspertė.

Pilietinės visuomenės instituto ekspertė Rūta Žilinskaitė emigracijos problemą apibendrina lakoniškai: “Emigruoja dažniausiai jauni žmonės. Taigi patenkame į uždarą ratą: Lietuvoje daugėja senų, nebedirbančių žmonių ir mažėja tų, kurie juos išlaiko. Darbingai, mokesčius mokančiai Lietuvos visuomenės daliai kasmet sunkėja našta išlaikyti šalies socialinę ir viešąją sistemą, infrastruktūrą.”

Profesorius ekonomistas Romas Lazutka pateikia standartinius vidutinius visuomenės demografinio pjūvio skaičius: tai 20 proc. nepilnamečių, 60 proc. dirbančiųjų ir dar 20 proc. dėl amžiaus arba ligos nedarbingų žmonių. “Taigi Lietuvoje sparčiai traukiasi vidurinė, maitinančioji dalis, ne taip smarkiai – pirmoji (juk dalis emigrantų palieka čia savo vaikus) ir atitinkamai plečiasi trečioji proporcija”, – skaičiuoja jis.

Tikroji padėtis dar sudėtingesnė todėl, kad net ir vidurinei, dirbančiųjų grandžiai teoriškai priskiriami 19–25 metų jaunuoliai Lietuvoje labai dažnai tebėra tėvų ir valstybės išlaikytiniai – ir dėl to, kad dauguma jų studijuoja, ir dėl to, kad būtent jaunimo nedarbas pas mus labai didelis.

Ekonomikai – ir nauda, ir žala

Socialinių mokslų daktaras Teodoras Medaiskis padėties nedramatizuoja. Pasak jo, tik teoriškai emigrantai yra mokesčius mokantis potencialas, o iš tikrųjų labai nemaža jų dalis neturėjo darbo ir patys buvo valstybės išlaikytiniai. “Tai ar būtų geriau, kad jie ir toliau sėdėtų tėvams ant sprando, ar vis dėlto geriau dabar, kai jie siunčia perlaidas į Lietuvą ir padeda bent jau savo artimiesiems?” – retoriškai klausia jis.

SEB bankas yra apskaičiavęs, kad 2010-aisiais labai smarkiai padidėjo emigrantų namo parsiunčiamų pinigų suma: ji viršijo 4 mlrd. Lt ir sudarė kone ketvirtį viso Lietuvoje per metus sukaupto darbo užmokesčio fondo. Tiesa, perlaidos iš užsienio nėra valstybei itin naudinga pajamų rūšis – juk nuo jų nesumokami jokie tiesioginiai mokesčiai, o biudžetą jos pildo tik netiesiogiai, per vartojimo mokesčius, augindamos Lietuvos verslininkų apyvartas. Bet nebūtų emigrantų – nebūtų ir tų milijardų, kurių vos krutanti Lietuvos ekonomika tikrai nesugeneruotų.

T.Medaiskis žvelgia ir į kur kas tolimesnę Lietuvos ateitį: taip, dabartiniai emigrantai nemoka mokesčių Lietuvoje ir taip neprisideda prie dabartinės socialinės sistemos išlaikymo. “Tačiau ir jie patys nėra potencialūs mūsų valstybės išlaikytiniai – savo pensijas jie užsidirbs Anglijoje ar Vokietijoje, ten mokysis jų vaikai, gydysis visa šeima. O štai senatvėje nostalgija juos gali parginti namo. Su savo didelėmis svetur uždirbtomis pensijomis jie jausis gana pasiturintys ir leis savo pinigus jau čia”, – prognozuoja ekonomistas.

Tačiau su tokia vizija nesutinka jo kolega R.Lazutka: “Ar daug pokario emigrantų iš Amerikos grįžo gyventi į Lietuvą? Tai tik pavieniai atvejai. Žmonės įleidžia šaknis svetur, ten auga jų anūkai, supa įprasta aplinka – ko jiems vėl pradėti viską iš naujo? Nostalgiją galima puikiai numalšinti kartą ar du per metus grįžtant atostogų į gimtinę.”

Be to, šis ekonomistas skaičiuoja, kokių pasekmių dabartinė emigracijos banga sukurs po 10–20 metų. “Emigruoja jauni žmonės, taigi po kelių dešimtmečių jų tėvai išeis į pensiją – ir kas ją tada mokės?” – retoriškai klausia R.Lazutka.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas informuoja, kad pastaruoju metu neigiamas emigracijos pasekmes pradėjo jausti ir Lietuvos pramonė. “Daugelį metų daugiausia emigruodavo tie, kurių nereikėjo ir Lietuvos pramonei, – mažos kvalifikacijos, vertingos patirties nesukaupę žmonės. Tačiau dabar pradedame jausti Vakarų darbdavių konkurenciją – ypač atsivėrus Vokietijos, Austrijos rinkoms, kurioms reikia tų pačių žmonių, kaip ir mums: kvalifikuotų darbininkų, išsilavinusių inžinierių”, – nerimauja pašnekovas.

Reikalauti kompensacijų – per vėlu

Galbūt Lietuva, kurios ekonomika kenčia dėl to, kad šalį palieka čia išaugintas ir išmokslintas jaunimas, galėtų mėginti tartis su ES dėl kokių nors kompensacijų už tai, kad žmones, į kuriuos investavome mes, pasiima kitų šalių darbo rinka?

Darbo ir socialinių tyrimų instituto direktorius Boguslavas Gruževskis tikina jau prieš kelerius metus siūlęs Seimui inicijuoti bent jau diskusijas apie tai, kad imigrantus iš Lietuvos įdarbinančios valstybės dalį iš jų surenkamų mokesčių grąžintų Lietuvai, – už tai, kad ji iki šiol yra investavusi į tų žmonių auginimą ir išsilavinimą. “Patys emigrantai nieko nepajaustų – tai būtų tarpvalstybiniai dvišaliai susitarimai dėl mokesčių perskirstymo”, – siūlo pašnekovas.

Tačiau Seimo narys, Europos reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vytenis Andriukaitis sako, kad tokias idėjas gali kelti tik visiškai su ES teise nesusipažinę žmonės. “Stodami į ES mes vienareikšmiškai, be jokių papildomų sąlygų pritarėme laisvo judėjimo – taip pat ir darbo jėgos – sąlygai”, – primena parlamentaras.

Pasak jo, kokius nors su emigracija susijusius klausimus galima kelti nebent savo valstybės viduje: “Galbūt net dėl to, ar valstybės finansavimą aukštajam mokslui įgyti turėjęs jaunuolis neprivalėtų bent kažkiek atidirbti Lietuvai.”

Taigi reikalauti kažko iš kitų mūsų emigrantus priglaudžiančių valstybių – jau per vėlu. Užtat pats laikas, sulaukus naujausio gyventojų surašymo duomenų, patiems blaiviai įvertinti padėtį ir susiskaičiuoti, kokia po dešimtmečio ar kelių bus mūsų pensijų sistema, kokio dydžio švietimo, sveikatos apsaugos sistemos reikia taip smarkiai besitraukiančiai tautai ir kiek jau dabar turi sumažėti valstybės, kuri mažėja pati, valdymo aparatas bei viešasis sektorius.