Olimpinė čempionė Rūta Meilutytė oria savo laikysena, prašymu nesupykti, jei netaps kitų plaukimo rungčių nugalėtoja, bei pažadu visada būti lietuve parodė, koks šiandien turėtų būti lietuvis, ir nesvarbu, kur jis gyvena.

Kol Lietuvoje ginčijamasi, kas pateks į mūsų valstybę nuo neteisingumo ir korupcijos turintį išgelbėti “Lietuvos sąrašą”, kol bandoma išsiaiškinti ir nubausti tuos, kurie sudarinėjo ir tvirtino lietuvių trėmimo į sovietinius lagerius sąrašus, 15 metų mergaičiukė Rūta Meilutytė Londone iškovojo olimpinį auksą ir britų spaudai, nusistebėjusiai, kodėl ji mokosi Londone, bet olimpiadoje atstovauja Lietuvai, kelis kartus garsiai pakartojo: “Visada būsiu lietuvė.”

Šie priešrinkiminiai metai vėl garsėja naujais politiniais dariniais, kurie Lietuvą mato Armagedono liepsnose ir ragina ją gelbėti nuo išmirimo, emigracijos, neteisingumo bei korupcijos. Bet akivaizdi tiesa yra ta, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno kaip šiandien. Čia niekada nebuvo tiek automobilių, naujų butų, namų, televizorių ar skalbyklių, Lietuvoje niekada lietuvių kalba nebuvo leidžiama tiek knygų, kiek jų leidžiama šiandien, Lietuvos universitetuose niekada nebuvo tiek profesorių, kiek jų turime šiandien, niekada nebuvo ir tiek aukštųjų mokyklų bei studentų.

Paradoksalu, bet galima pagrįstai tvirtinti, kad lietuviai niekada taip nepasitikėjo teismais kaip šiandien. Jei lietuviai nepasitikėtų, šalies teismai kasmet nespręstų ketvirčio milijono civilinių ir dar kone šimto tūkstančių baudžiamųjų bei administracinių bylų. Ar kada nors lietuviai turėjo tiek daug galimybių savo ginčus spręsti teismuose o ne pono ar partijos kabinete.

Totalų pasibjaurėjimą savo valstybe skatinantis vienas kitas savo vietos po rinkos saule neberandantis laikraštis ar ant Lietuvos dėl tinkamo asmeninio neįvertinimo už nuopelnus savo šaliai supykęs Sąjūdžio dalyvis dabar su entuziazmu ir pasimėgavimu dergia Lietuvą. Matyt, nesąmoningai kuriama nusivylimo savo valstybe atmosfera ir jos dergėjai tikisi politinio palaikymo bei grįžimo prie Lietuvos valstybės vairo.

Tikras stebuklas ir mūsų išlikimo įrodymas yra olimpinės čempionės R.Meilutytės pasižadėjimas: “Visada būsiu lietuvė.” Iš kur tokia meilė savo valstybei, toks ryžtingas apsisprendimas visada išlikti Lietuvos piliete? Reikia tik džiaugtis, kad visuotinio valstybės dergimo atmosferoje dar yra likę tokių Lietuvos piliečių, kurie nėra užsikrėtę nepagrįstų, nepamatuotų reikalavimų savo valstybei virusu ir visada yra pasirengę daugiau duoti nei imti. Tik tokie piliečiai, o ne “Lietuvos sąrašų” sudarinėtojai ir išsaugos mūsų valstybę.

15 metų mergaičiukė padarė tai, ko nepavyko nei mūsų prezidentams, nei kitiems politikams. Ji parodė, kaip garbinga būti lietuviu. Didžiosios Britanijos pilietybę nesunkiai galinti gauti ir multimilijoniere tapti talentinga sportininkė apsisprendžia būti lietuve. Ir nereikia jai jokios kitos pilietybės, o juo labiau dvigubos pilietybės.

Praėjusią  savaitę apie Lietuvos valstybę pasisakė senolis ir 15 metų mergaitė. Gaila, kad jų pasisakymai tokie skirtingi. Iš aktyvios politikos pasitraukęs legendinis kovotojas JAV dėl Lietuvos nepriklausomybės Kazys Bobelis laikraščiams paatviravo, jog mūsų šalyje taip blogai kaip dabar niekada nėra buvę. Priežastį tokio blogumo Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras nurodo paprastą – Seimo nariams čia perkami automobiliai, o Amerikoje to nėra, Lietuvos parlamentarai važinėja į trečio pasaulio valstybes kurti politinių ryšių, nors ten jiems nėra ką veikti. VLIK’o vadovas tikrai dar turėtų prisiminti, kad Lietuvos valstybei yra buvę daug blogiau. Bet ir toks garbus lietuvis noriai įsitraikia į mūsų šalies dergimo kakofoniją.

Simptomatiška ir tai, kad tik dabar, praėjus 22 metams po Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo, imamasi rimtai tirti, kas sudarinėjo ir kas tvirtino lietuvių trėmimo į sovietinius lagerius sąrašus. Tik įdomu, kas ir ar didelį malonumą patirs, jei bus rastas ir baudžiamas koks dar gyvas, bet nuo senatvės jau drebantis lietuvis, sudarinėjęs tuos sąrašus? Ar tai mums pridės pasitikėjimo savimi, pagarbos sau bei kurs didesnę valstybės ir piliečių santykių harmoniją? Sunku mums su tais sąrašais. Tie Lietuvos laikai, kai į sąrašus (stoti į “kolchozus”) įrašinėdavo įrėmus į nugarą šautuvą, mus supriešino. Bet to ir siekė mūsų okupantas. O ko mes dabar patys siekiame sudarinėdami naujus sąrašus?

Britai subtilia ir daugiaprasme olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija parodė, kaip šalis gali gyventi taikoje su savo piliečiais, su sudėtinga savo istorija, su skirtingos odos spalvos ir gausių religinių bendruomenių multikultūrine visuomene. Olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijos metu grandioziniame šou šalia šalies istoriją reprezentuojančių žemdirbių, šachtininkų, fabrikų darbininkų, ligoninių seselių, klasikinės aukštosios kultūros bei popžvaigždžių buvo ir Didžiosios Britanijos aristokratai, emigrantai iš užjūrio.

Ši šalis puikiai suvokia savo dramatišką istoriją ir iššūkių pilną šiandieną. Visa olimpinių žaidynių atidarymo ceremonija buvo pilna santarvės ir harmonijos. Viso to, ko reikia ir ką turi didelė, stipri, protinga britų nacija. Nacija, kuri nesudarinėja sąrašų ir nebesiaiškina Antrojo pasaulinio karo teisiųjų bei kaltųjų. Ceremonijos metu ji sugeba pagerbti visus žuvusiuosius ir nukentėjusiuosius, taip ieškodama santarvės, harmonijos, o ne priešų ir gelbėtojų. Bet principingai areštuoja lietuvį sirgalių, kuris per krepšinio rugtynes sugeba išpažinti savo krepšinio “religiją” gestu, primenančiu nacių pasisveikinimą.

Olimpinė čempionė R.Meilutytė oria savo laikysena, prašymu nesupykti, jei netaps kitų plaukimo rungčių nugalėtoja, ir pažadu visada būti lietuve parodė, koks šiandien garbingas galėtų ir turėtų būti lietuvis, ir nesvarbu, kur jis gyvena, kur mokosi ar kaip jam sekasi. Reikia būti lietuviu ir ne dergti Lietuvą, ne sudarinėti lietuvių sąrašus ar bausti jų sudarinėtojus, bet gerbti ir dirbti savo valstybei, kuria visada bus už ką didžiuotis.  Žinoma, jei esi tikras lietuvis. Toks kaip R.Meilutytė.