Pastarieji dveji metai Lietuvos katalikų bažnyčiai buvo itin derlingi – vyskupų gretas papildė keturi nauji vyskupai. Kas paskatino Bažnyčią atnaujinti vyskupų skaičių ir kokių pokyčių galima tikėtis ateityje?

2012 metus Lietuvos katalikų bažnyčia užbaigė įšventindama jau ketvirtą per dvejus metus naują vyskupą Kęstutį Kėvalą. Keturiasdešimties metų kunigas tapo Kauno arkivyskupijos vyskupu augziliaru – pagrindinio vyskupo pagalbininku. Už jį vienais metais jaunesnis Linas Vodopjanovas OFM vyskupo augziliaro šventimus priėmė 2012-ųjų pavasarį.
Gana įspūdingai atrodo “Catholic-hierarchy” pateikta statistika, kurioje tarp jauniausių visame pasaulyje Katalikų bažnyčios vyskupų pranciškonų vienuolis L.Vodopjanovas užima pirmą, o kunigas K.Kėvalas – ketvirtą vietą. Tarp jauniausių pasaulio vyskupų minimas ir 2010 m. įšventintas vyskupas Arūnas Poniškaitis. Beje, tais pačiais metais vyskupu tapo tik penkeriais metais vyresnis monsinjoras Gintaras Grušas.
Šiuos pokyčius stebintiems tikintiesiems natūraliai kyla klausimas: ar toks jaunų vyskupų skyrimas žada kokių nors permainų Lietuvos katalikų bažnyčioje? Dėl kokių priežasčių bene kas pusmetį įšventinamas naujas vyskupas?

Akistata su nūdienos aktualijomis

Kaip pagrindinę naujų vyskupų skyrimo priežastį Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas įvardija būtinybę rasti pamainą dabartiniams pensinio amžiaus vyskupams. Paprastai vyskupai, sulaukę 75 metų, išeina į pensiją. Praėjusiais metais šio amžiaus sulaukė Kaišiadorių vyskupas Juozapas Matulaitis, Vilniaus arkivyskupas kardinolas Audrys Juozas Bačkis, na, o šiemet 75 metų gimtadienį atšvęs ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius SJ bei pats Panevėžio vyskupas J.Kauneckas.
Taigi atrodo, kad pastaraisiais metais vyskupais augziliarais, tai yra pagrindinio vyskupo padėjėjais, įšventinti kunigai jau greitai perims ir aukščiausių Lietuvos katalikų bažnyčios dvasininkų vietą. Su kokiais uždaviniais ir iššūkiais jie susidurs, nuspėti nesunku. Vis aštresnės ir garsesnės diskusijos dėl tradicinės šeimos vertybių, homoseksualių porų santuokos, abortų, eutanazijos, kunigų celibato ir kitų panašių klausimų pareikalaus ir naujųjų vyskupų atsako. Mažėjančios tikinčiųjų ir gausėjančios Katalikų bažnyčios kritikų gretos bus ta aplinka, kurioje naujiesiems vyskupams prireiks visų turimų diplomatinių savybių ir sukauptos patirties iš naujo kuriant pasitikėjimą Katalikų bažnyčia ir einant į dialogą su nusivylusiais bei sutrikusiais šiuolaikinės visuomenės piliečiais.
Jau greitai į pensiją išeisiantis vyskupas J.Kauneckas liūdnai konstatuoja, kad šiais laikais yra susvyravę visi visuomenės gyvenimo pagrindai: dora, ištikimybė, pasiaukojimas, sąžiningumas: „Baisiausia, kad tiek daug šeimų išyra. Kenčia patys žmonės, o ypač vaikai. Pavyzdžiui, važiuodami iš sutvirtinimo apeigų paėmėme pavėžėti porą paauglių. Klausiu jų, ar jau sutvirtinti. Vienas sako: „Ruošiausi, bet tėvai išsiskyrė, aš į viską spjoviau ir net bandžiau žudytis.“ O kitas: „Kai mano tėvai išsiskyrė, nustojau lankyti mokyklą, ėmiau valkatauti.“ Ką kalbėti apie vaikus, jei taip tėvų skyrybų būna sukrečiami 15–16 metų paaugliai?“
Su didele širdgėla vyskupas atsimena ir dar vieną įvykį, kai kartą grupės vaikų paprašė pakelti rankas tuos, kurių tėvai išeina pasivaikščioti su šunimi. Tuomet pakilo visos rankos. Tačiau paprašęs pakelti rankas tuos, kurie yra ėję pasivaikščioti su tėvais, vyskupas išvydo vos porą rankų. „Žinokite, negalėjau vakare užmigti: Dieve mano, tėvai daugiau bendrauja su šunimis negu su vaikais! Tai kas jų laukia? Tai baisi visuomenės tragedija! Beveik prieš 200 metų vyskupas siuntė kunigą Joną Vianėjų į Arsą, kur beveik niekas nebelankė bažnyčios. Vyskupas kunigui pasakė: „Ten nebėra meilės. Tu turi prikelti ten meilę.“ To, būtent to reikia ir šiandienei Lietuvai, ir šiandienei pasaulio visuomenei. Ir tai ne tik vyskupų, kunigų, bet ir visų tikinčiųjų uždavinys“, – įsitikinęs J.Kauneckas.
Į šiuos lūkesčius atsiliepia ir patys naujieji vyskupai. Štai K.Kėvalas savo pareigas teigia priimantis su noru skleisti Lietuvoje vilties ir pasitikėjimo kultūrą. „Teko keliauti po kitus kraštus ir patirti, jog mes Lietuvoje turime dar nemažai ką nuveikti, kad mūsų krašto žmogiškasis klimatas šiltų, – pastebi vyskupas. – Didžiausias šiandienos iššūkis yra sekuliarizmas ir įtarumas prigimtinio įstatymo egzistavimo atžvilgiu. Koks ženklas yra tai, kad šiemet Briuselyje nebuvo puošiama Kalėdų eglė! Atrodytų, smulkmena, bet tai detalė, rodanti rimtus vakarietiško mąstymo pokyčius. Mes gerbiame demokratiją, bet kai yra draudžiami ženklai, primenantys krikščioniškosios kultūros vertybes, jau darosi nejauku. Šiandien tarsi nebepasitikime vertybėmis, kuriomis remiantis buvo statoma mūsų civilizacija. Todėl Bažnyčios ganytojo iššūkis – prabilti į šiandienos žmogų tokiais žodžiais ir argumentais, kad nebūtų prarasta tai, kas taip sunkiai žmonijos istorijoje buvo pasiekta: pagarba žmogaus gyvybei ir orumui; vyro ir moters santuoka pagrįstos šeimos vertybės, autentiškos žmogaus laisvės apsauga.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-2-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.