Vis daugiau jaunų, ką tik universitetus ar kolegijas baigusių žmonių, keletą metų pasiblaškiusių didmiesčiuose, grįžta į kaimą ir realiai, o ne tik popieriuose, perima tėvų arba senelių ūkius, dar kiti kuria savo valdas šalia artimiausių giminaičių ir šeimos narių.

Per devynerius metus, kai buvo pradėtos mokėti ES išmokos (vyresniems nei 55-erių) ūkininkams už vadinamąjį ankstyvą pasitraukimą iš prekinės žemės ūkio gamybos, Nacionalinė mokėjimo agentūra jau daugiau kaip 87 tūkst. garbaus amžiaus žemdirbių išmokėjo beveik 319 mln. Lt. Jų ūkius dažniausiai perėmė vaikai, vaikaičiai ar kiti giminaičiai, kartais bičiuliai. Tačiau, remiantis taisyklėmis, ūkių perėmėjų amžius negali būti jaunesnis nei 18 metų ir vyresnis nei 50 metų.
Dėl šios paramos pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje gerokai “pajaunėjo” ūkininkų amžius. Vis dėlto, kaip neoficialiai prasitaria kai kurie ūkininkai, dalis iš žemės ūkio gamybos juridiškai pasitraukusių ir vaikams ar vaikaičiams ūkius perrašiusių vyresnio amžiaus ūkininkų ir toliau sukinėjasi ūkiuose kaip tikrieji šeimininkai, o ūkininkavimą perėmęs jaunimas toliau užsiima savais darbais. Nors patikrinti tokius faktus nėra paprasta.
Vis dėlto, kaip pastebi Žemės ūkio rūmų vicepirmininkas ūkininkas Bronius Markauskas, ūkininkus labiausiai džiugina tai, kad pastaruoju metu gausėja jaunų žmonių valdomų ūkių ne tik dėl šios ES finansinės priemonės, bet ir dėl to, kad subrendo ir į kaimą ėmė grįžti čia augusi jaunoji karta. Jaunimas kuria ūkius šalia savo tėvų, senelių ir labai sėkmingai ūkininkauja. B.Markausko žodžiais, kiekviename Lietuvos regione yra daugybė ūkininkų dinastijų, kai šalia viena kitos ūkininkauja net kelios kartos. “Veidas” kaip tik ir supažindina su penkiomis ūkininkų dinastijomis iš skirtingų Lietuvos regionų.

Svajonė ūkyje įdarbinti visą šeimyną išsipildė su kaupu
Lazdijiškis Edmundas Henrikas Jastramskas, ką tik sutvarkęs įvairius dokumentus, grįžo iš Alytaus. Garbaus amžiaus ūkininkas šypsosi, kad reikalai, kuriuos tvarkė buvusiame apskrities centre, susiję su ekologiškų dribsnių įmone, kurią netrukus atidarys jo anūkė. “Anūkė po studijų ką tik grįžo į Lazdijus ir ėmėsi ūkininkauti: neseniai, mano padedama, sutvarkė patalpas, gavo Maisto ir veterinarijos tarnybos leidimą ir netrukus pradės gaminti bei fasuoti avižų ir kviečių dribsnius. Tiesa, kol kas malti teks vežti į kito ūkininko malūną, mat mūsų ūkyje dar nėra sąlygų, bet ateity būtinai įsirengsime malūną”, – dzūkiškai porina pašnekovas.
Šiandien šalia E.H.Jastramsko vyresniojo yra dar ir jo dukters Nijolės su žentu Algirdu bei dviejų anūkų ūkiai. “Ateityje savo ūkį perduosiu anūkui, taip jau esu pažadėjęs, bet kol dar turiu sveikatos, tai dar nenoriu trauktis. Džiaugiuosi, kad visi trys anūkai grįžo namo: viena anūkė užsiima ekologiškos žemės ūkio produkcijos prekyba, kita – gamyba, anūkas irgi užsiima gamyba. Tad mūsų troboj taip jauku ir šilta”, – nusišypso ūkininkų dinastijos galva.
O viskas prasidėjo nuo to, kad prieš daugiau kaip dvidešimt metų kolūkiečiams pagal Valstiečių ūkio įstatymą grąžinant žemes Edmundas, anuomet kolūkio vyr. energetikas, sumanė šalia savo namo, buvusiame kolūkio centre, kurti nuosavą ūkį. “Aš visą gyvenimą buvau toks neramus, mano galvoje vis kirbėdavo daugybė minčių, vis norėjau kolūky ką nors patobulinti, racionalizuoti, bet ne visada pavykdavo, neleisdavo. O savo ūkyje ką noriu, tą darau, čia aš gaspadorius, – dėsto E.H.Jastramskas. – Tad mintimis apie savo ūkio kūrimą pasidalijau su mama, kuri anuomet gyveno čia, Šventežery. Mama, išgirdusi mano kalbas, tik apsiverkė ir sako: “Tai kam tau, vaikeli, imti svetimą žemę? Imk savą ir dirbk.” Sesuo su broliu, kurie gyveno šalia mamos, man atidavė savo žemės, kurios iš tėvų paveldėjome apie 18 ha, dalį, ir taip pradėjau kurtis.”
Tiesa, nors anuomet mūsų pašnekovas negalėjo nė numanyti, kad po daugiau kaip dvidešimties metų šalia jo susispies visa gausi šeimyna, prisipažįsta slapta norėjęs sukurti tokį verslą, kuriame dirbtų visi šeimynykščiai.
Šiandien net ir asmeniškai nepažįstantieji E.H.Jastramsko vyresniojo lietuviai puikiai žino jo ekologiško šaltai spausto rapsų, sėmenų aliejaus skonį. Iš pradžių savo gamybos agregatu ūkininkas spaudė rapsus ir gamino biodyzeliną. “Pildavau tą aliejų į traktorius ir dirbau laukus, vėliau kaimynams ūkininkams ėmiau pardavinėti už įprastą biodyzelino kainą, o kartą ėmiau ir paragavau to aliejaus, – nusijuokia ūkininkas. – Geras skonis! Tą patį ir kaimynai patvirtino. Manau sau, gaila pilti gerą daiktą į traktorių, – taip ir pradėjau aliejaus spaudimo verslą.”
Šiandien E.H.Jastramskas savo140 ha ūkyje augina rapsus, linus ir spaudžia aliejų, netoliese įsikūręs žentas Algirdas, valdantis apie 20 ha ūkį, augina šilauoges, anūkas ir anūkė, kuriems senelis sukūrė po ūkį, valdo po 100 ha žemės ūkius ir augina įvairias grūdines kultūras. Dukra Nijolė tvarko visų ūkių buhalteriją, bet kadangi tie ūkiai dideli, dokumentų daug, moteris nebespėja, tad pavasarį po pedagogikos studijų į Šventežerį grįš jauniausia anūkė ir padės mamai tvarkyti senelio, tėvų bei pusbrolių ūkių dokumentus.
Dzūkijos ūkininkas juokauja, kad ypatingų pastangų parsivilioti iš miesto dukrą su žentu, o ir anūkus, nereikėję. Dukra Nijolė po studijų dirbo gėlininkystės ūkyje buhaltere, o žentas Algirdas – žemės ūkio inžinierius, tad kaimas nebuvęs jiems svetimas. Abi anūkės pagal išsilavinimą pedagogės, bet pirmoji, keletą metų padirbusi mieste, panūdo grįžti į kaimą ir apsigyveno prosenelių, E.H.Jastramsko tėvų, sodyboje. Anūkas baigė tarpdisciplinines energetikos ir aukštųjų technologijų vadybos studijas, bet nė neketino likti mieste. “Jis dar būdamas vaikas man talkindavo ūkyje: tai šieną paprašydavau su vartytuvu pavartyti, tai pagrėbti, taip, matyt, ir užsikabino už ūkininkavimo idėjos”, – savo gudrybes atskleidžia jaunojo ūkininko senelis.
Beje, didžiuliame E.H.Jastramsko ir jo vaikų bei anūkų ūkyje išsiverčiama pačių jėgomis. Šiuose ūkiuose samdomi vos du samdiniai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.