Lietuva žengia demokratijos ir Konstitucijos negerbiančių Vengrijos radikalų keliu.

Lietuvos parlamentarai norėtų vienašališkai iš užimamų pareigų atleisti asmenis, kurie į savo pareigas yra paskirti bendru Prezidento ir Seimo sprendimu. Gyvenant dvidešimt ketvirtus atkurtos nepriklausomybės ir demokratine paskelbtos Lietuvos valstybės metus parlamentas nori apriboti Lietuvos demokratiją ir pasiimti sau daugiau galių, nei jam skirta Konstitucijoje.

Praėjusią savaitę Seime priimtos Seimo statuto pataisos, kurios suteikia galimybę parlamentui atleisti aukštus pareigūnus, jei Seime nebus pritarta jų vadovaujamų įstaigų metinei veiklos ataskaitai. Seimo statuto pakeitimams nereikia Prezidentės parašo, taigi šie pasikeitimai įsigalios juos paskelbus “Valstybės žiniose”.

Pagal šią procedūra vadovas bus atleidžiamas tik tada, jei tam pritars 71 Seimo narys. Parlamentarai tikisi, kad įgyvendinę tokią tvarką jie užtikrintų tinkamą parlamentinę priežiūrą. Taip parlamentarai siekia ne tik praplėsti savo galias, bet ir turėti teisę politikuoti demonstruojant savo valią dėl vieno ar kito neįtikusio valstybės pareigūno.

Tokia Seimo valios žala demokratijai ypač reikšminga būtų tuo atveju, jei Seime turėtume aiškią daugumą ir Prezidentas būtų susijęs su šia dauguma ankstesne partine priklausomybe ar dideliu palankumu valdantiesiems. Tokiu atveju būtų įteisinta seimokratija, ir joks Seimo valia skiriamas pareigūnas savo poste nebegalėtų jaustis saugus ir dirbti savo profesinį darbą bei tarnauti valstybei, o privalėtų tarnauti valdančiosioms partijoms ir jų Seimo nariams.

Nežinia, kiek atsiras aukšto lygio profesionalų, kurių taip trūksta valstybės tarnyboje, norinčių tapti nuolankiais politinių partijų tarnais. Ši nauja tvarka paveiks daugiau nei 15 valstybės institucijų vadovų (generalinį prokurorą, Viešųjų pirkimų tarnybos vadovą, Valstybės kontrolė vadovą, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos vadovą, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovą, Valstybinės kultūros paveldo komisijos vadovą, lygių galimybių kontrolierių, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininką, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos vadovą, Seimo kontrolierių įstaigos vadovą, Lietuvos radijo ir televizijos tarybos pirmininką, žurnalistų etikos inspektorių, Valstybės saugumo departamento gen. direktorių, Specialiųjų tyrimų tarnybos direktorių, Lietuvos mokslo tarybos pirmininką, Privatizavimo komisijos vadovą, Lietuvos banko vadovą, Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininką, Etninės globos tarybos vadovą, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktorių ir kt.).

Nežinia, kaip Seimas įsivaizduoja tuos atvejus, kai pareigūną Seimo pritarimu skiria Prezidentas (generalinį prokurorą, STT ir VSD vadovus). Ką reiškia tai, kad Seimo dauguma, nepatvirtinusi šių institucijų vadovų ataskaitos, gali Seimo nutarimu kreiptis į Prezidentą dėl šių pareigūnų atleidimo? Kaip į tai turės reaguoti Prezidentas? Ką politiškai reiškia toks kreipimasis? Ar į jį reikia atsakyti (bent iš pagarbos tautos atstovybei)? Tokiam kreipimuisi užteks Seimo nutarimo, kai už jį balsuos pusė Seimo posėdyje dalyvaujančių parlamentarų, tai yra praktiškai pakaks vienos partijos narių sprendimo. Pavyzdžiui, generalinį prokurorą galėtų bandyti atleisti teisiamųjų suole sėdintis Viktoras Uspaskichas.

Taip profesionalių pareigūnų profesinės veiklos vertinimai būtų pakeisti politiniais vertinimais, arba tiesiog politikavimu įgyvendinant ne profesinius ar valstybei svarbius tikslus ir uždavinius, o smulkius partinius interesus, arba tiesiog įgyvendinant „teisingą“ partinę kadrų politiką.

Kas yra konstitucinis stabdžių ir atsvarų, valdžių padalijimo principas? Demokratija be valstybės valdžios galių paskirstymo ir apribojimų tarp skirtingų jos grandžių neegzistuoja. Vienos valdžios grandies visos valdžios uzurpavimas yra tiesioginis kelias į diktatūrą. Ir nesvarbu, kokia ta diktatūra būtų – ar prezidentinė, ar seimokratinė, ar partinė. Valdžios apribojimas yra mūsų laisvės užtikrinimas. Jei Seimas iš mūsų nori atimti laisvę, tam turi būti priešinamasi visais įmanomais būdais.

Skirtingų valdžios grandžių galių atskyrimas – sena politinė tradicija, kurios šaknys siekia žilą valstybių kūrimo ir jų valdymo senovę. Dar J.Locke’as, vienas autoritetingiausių ir iškiliausių Švietimo epochos teoretikų bei ideologų, savo darbuose pagrindė nuostatą dėl trijų valdžios grandžių: įstatymų leidybos – parlamento, vykdomosios – vyriausybės ir teisinės valdžios, kuri priskiriama teismams.

Kitas ne mažiau žinomas valdžių padalijimo principo kūrėjas ir plėtotojas – prancūzų filosofas bei švietėjas Ch.de Montesquieu. Jo darbuose įrodyta, kad jei valstybinė valdžia bus sukoncentruota vieno asmens rankose arba valstybės institucijoje, tai valdžia bus neteisiška, o valdžių pasiskirstymas jas apsaugo nuo per didelės valdžios ir nuo piktnaudžiavimo: „Daugelio metų patyrimas mums rodo, jog kiekvienas valdžią turintis žmogus linkęs ja piktnaudžiauti. Siekiant išvengti tokio piktnaudžiavimo valdžia, viena valdžios grandis turi atsverti kitą. Jei įstatymų leidybos ir vykdomoji valdžia susilieja vienoje institucijoje, negali būti jokios laisvės.“ („Apie įstatymų dvasią”)

Šiais principais šiandien vadovaujasi visos demokratinės valstybės. Toks valdžių padalijimo, jos skirtingų grandžių „stabdžių ir atsvarų“, pusiausvyros nustatymo tarp skirtingų valdžios grandžių principas įtvirtintas ir mūsų Konstitucijoje. Apie tai ne kartą yra pasisakęs Konstitucinis Teismas. Todėl akivaizdu, kad praėjusią savaitę priimtos Seimo statuto pataisos yra antikonstitucinės.

Seime dėl šių Seimo statuto pakeitimų “už” balsavo 85, “prieš” –16 parlamentarų, o šeši susilaikė. Balsavimas buvo vardinis, o jo rezultatai yra Seimo interneto svetainėje. Tarp balsavusiųjų “už” ar susilaikiusiųjų galima rasti ne tik tokių „demokratų“, kaip Petras Gražulis, bet ir tokių modernių ir išsilavinusių parlamentarų, kaip prof. Kęstutis Glaveckas ar Dalia Teišerskytė, arba tokių Konstitucijos „žinovų“, kaip Vytenis Andriukaitis. Matyt, valdžios troškimas, jos galių plėtimas gali suvienyti tiek socialdemokratus, tiek liberalus, tiek Konstituciją gerbiančius, tiek dažnai į ją spjaunančius.

Parlamentarų nesulaiko ir tai, kad už tokius kitų valdžios grandžių veiklos laisvę ir kompetenciją apribojančius Seimo statuto pakeitimus balsuojama nepaisant to, kad visuomenės pasitikėjimais parlamentu bei partijomis yra tragiškai menkas ir siekia vos kelis procentus. Ar visuomenės pasitikėjimo neturintis parlamentas ir politinės partijos taip kerštauja visuomenei ir apriboja mūsų laisvę? Jei tai bukas kerštas, turėtų būti ir koks nors visuomenės atsakas. Bet demokratiški, laisvi piliečiai neturi nusileisti iki Lietuvos parlamento demokratijos suvokimo lygio. Teks laukti kitų rinkimų.