Lietuvoje nauja mada – turėti genealoginį medį
Namuose pasikabinti savo genealoginį medį tapo madinga. Protėvių ieškojimo virusu užsikrėtė ne tik turintieji bajoriško kraujo, bet ir tie, kuriems tiesiog smalsu sužinoti, kiek siekia jų šaknys.
Lietuvos archyvų skaityklos – sausakimšos. Nemaža dalis lietuvių čia užsuka ieškodami savo pavardės bajorų sąrašuose, o neradę genealoginio medžio nesudarinėja. Tačiau maždaug du trečdaliai besidominčiųjų savo giminės praeitimi archyvų duris varsto iš smalsumo. Ir nesvarbu, ar protėviai buvo amatininkai, valstiečiai, ar kilmingi miestiečiai, ieškantieji stengiasi atkurti kuo platesnę giminės istoriją.
Visi „Veido“ kalbinti pašnekovai tvirtina, kad pradėjus ieškoti giminės šaknų apima azartas. Sunku sustoti, nes norisi sužinoti vis daugiau. Nors genealoginio medžio sudarinėjimas – kruopštus ir sunkus darbas, be to, nepigus malonumas, tačiau taip iš praeities ne tik iškrapštomi konkrečios giminės atstovai, bet ir lyg mozaika dėliojasi visos šalies istorija.
Kretingiškė Jolanta Klietkutė, penkerius metus sudarinėjanti dviejų giminių – iš mamos ir tėvo pusės – genealoginius medžius, sako, kad pradėjusi domėtis protėviais iš rastų senelio brolio laiškų sužinojo, kaip atrodė Vilnius XX a. pradžioje, kaip valstiečiams tekdavo po 50 km eiti pėsčiomis parsinešti miltų ant pečių, ir kitų įdomių dalykų.
Rimvydas Butautas-Kudirka, sudaręs didžiausią Lietuvoje genealoginį medį, kuriame 1240 žmonių, de jure susietų kraujo ar vedybiniais ryšiais, mano, kad, išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimus, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.
Paralelės su protėvių gyvenimu
Beje, išsiaiškinus giminystės ryšius dažnai atnaujinamas ir nutrūkęs bendravimas su gyvais giminaičiais. J.Klietkutė, jau suradusi 280 gentainių ir genealoginį medį įkėlusi į interneto svetainę, neslepia, kad čia atradę save su ja susisiekė tolimi giminaičiai, su kuriais iki tol nebuvo bendravusi.
O genealoginių medžių sudarymu užsiimantis Vilius Botyrius, išsiaiškinęs, kad daugelis jo giminaičių išvyko į Ameriką, paieškas tęsė jau šios šalies archyvuose. „Mano šaknys plebėjiškos, siekia tik XIX a. pradžią, be to, Lietuvos archyvuose radau labai nedaug žinių apie savo giminę, tačiau Amerikoje rasti dokumentai padėjo atsekti ryšius su ten gyvenančiais giminaičiais. Dabar su jais bendraujame“, – vieną domėjimosi savo šaknimis pranašumų atskleidžia V.Botyrius.
Pasak J.Klietkutės, kiekvieną kartą vartant archyvinius dokumentus ir suradus ką nors naujo apima atradimo džiaugsmas. Išsiaiškinusi, kad tarp jos tolimų giminaičių buvo vienuolių ir kunigų, moteris tai susiejo ir su savo gyvenimu. Mat iki tol J.Klietkutei būdavo keista, kodėl ji vienintelė iš šeimos atsakymų į įvairius klausimus ieško tikėjimo tiesose. Taip pat ji suprato, kodėl visą gyvenimą yra savotiška maištininkė. „Pasirodo, mano proproseneliai po baudžiavos panaikinimo vieni pirmųjų išsikėlė už dvaro ir įkūrė kaimą. Dar sužinojau, kad senelis buvo šaulys ir kalėjo Sibire, o prosenelis klajojo po Ukrainą“, – pasakoja moteris.
Pašnekovė mano, kad tokių dalykų apie savo giminę nebūtų išsiaiškinusi, jeigu ne pagavęs azartas sudarinėti genealoginį medį. Pirmiausia ji prašė, kad viską, ką prisimena, apie giminaičius papasakotų artimieji, o paskui pradėjo darbą archyvuose. „Randi, pavyzdžiui, giminaičio krikšto datos įrašą, prie jo dažniausiai būna nurodyta, kada susituokė tėvai. Tada kelerių metų atkarpoje galima ieškoti, kiek vaikų jie susilaukė. Taip skaitant bylas, ieškant pavardžių, kurios susijusios giminystės ryšiais, einama vis gilyn. Tačiau būna, kad įrašai nutrūksta. Štai išsiaiškinau, kad mano proprosenelis vedė kilmingą merginą, tačiau daugiau jokių duomenų nerandu“, – kaip ieško giminaičių, atskleidžia kretingiškė.
Už surastą kartą – apie 400 Lt
J.Klietkutė giminaičių ieško pati, todėl darbas užsitęsė ne vienus metus. Paieškas apsunkina tai, kad pirmiausia archyve sudarytuose sąrašuose reikia susirasti reikiamą knygą, tada ją užsisakius tenka laukti dvi dienas, kol bus galima perversti. Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria archyvų lankytojai, kad byloms su asmens duomenimis nustatytas šimto metų apribojimo terminas, – žmonių, gimusių po 1908 m., įrašus gali pamatyti tik nedidelė, profesionalių genealogų grupelė, išsiėmusi leidimus paslapčių saugojimo tarnyboje. Ieškoti giminės šaknų trukdo ir didelės eilės archyvuose. Tad kai kurių dokumentų gali tekti laukti net iki metų.
Norėdami išvengti tokių nepatogumų, nemažai žmonių naudojasi profesionalių genealogų paslaugomis. „Pačiam reikėtų knaisiotis trejus ar daugiau metų, o genealogas suranda per pusmetį. Be to, reikia mokėt skaityti senąja rusų kalba, turėt kantrybės išsišifruoti suplyšusias knygas. Tai sunkus darbas“, – įsitikinusi Audronė Musteikienė. Jai duomenis, reikalingus genealoginiam medžiui, kuriame apie 400 giminaičių, o šaknys siekia XVI a. pabaigą, padėjo surasti istorikė. Taip pat daug duomenų iš Sankt Peterburgo archyvo atsiuntė privačiai dirbantis genealogas. Jo paslaugos prieš dešimt metų moteriai kainavo šimtą dolerių.
Šiandien už surastą šeimą, kurią dažniausiai sudaro šeši septyni žmonės, užsienio šalių archyvuose dirbantiems genealogams tenka suploti apie 50 eurų. Kiekviena surasta karta Lietuvos archyvuose kainuoja 300–500 Lt. „Dažniausiai žmonės į genealogus kreipiasi jau susiradę dvi ar net keturias kartas, kai toliau patiems per sunku kapstytis archyvuose“, – sako ne vieną dešimtmetį genealogijos srityje dirbantis R.Butautas-Kudirka, sudaręs Kudirkų, Butautų, Dargių, Varankų, Totoraičių, Lozoraičių genealoginius medžius bei juos nupiešęs.
Nekilmingų Kudirkų giminės iš mamos pusės ir Butautų iš tėvo pusės, tarp kurių buvo ne tik bajorų, bet ir kunigaikščių, palikuonis teigia, kad šiandien žmonės pamišę dėl bajorystės įrodymų. Pasak jo, daugelis į archyvus skuba ieškoti kilmingų protėvių, mat žmonėms reikia regalijų, ordinų, mėlynų juostų, kad galėtų pasipuikuoti, pasirodyti.
V.Botyriaus nuomone, domėjimąsi savo giminės istorija skatina ir tai, kad XVIII–XIX a. visuomenė buvo labai marga. Ją sudarė skirtingų tautybių, tikėjimo žmonės. Kilmė jų taip pat buvo labai nevienoda. Tad išsiaiškinti, kokiam sluoksniui priklausė gentainis, labai smalsu.
Kur ieškoti giminės šaknų
R.Butautas-Kudirka prognozuoja, kad dar gerą dešimtmetį susidomėjimas protėviais neatslūgs. „Ieškoti savo šaknų labai populiaru Rusijoje, Lenkijoje, Prancūzijoje, Kanadoje. O pas mus penkiasdešimt metų tai buvo draudžiama, todėl dabar žmonės stengiasi atsigriebti“, – mano Lietuvos genealogų draugijos steigėjas.
Beje, giminės istorija žmones domino visais laikais. „Savo praeitimi labai domėjosi Lietuvos dvarininkai. Yra išlikę dideli Masalskių, Tiškevičių ir kitų giminių archyvai. Dvarininkų vaikams buvo privaloma domėtis genealogija. Gilinimasis į savo šaknis buvo toks populiarus tarp bajorų, kad jie tuo užkrėsdavo net tarnus“, – pasakoja R.Butautas-Kudirka.
Lietuvoje genealoginiai medžiai ypač išpopuliarėjo XVIII a. Tada net smulkiausiam bajorui garbės reikalas buvo namie pasikabinti savo genealoginį medį, kuris samdyto dailininko būdavo nupieštas kaip ąžuolas arba palmė.
Šiandien genealoginio medžio grafinis vaizdavimas – kiekvieno fantazijos vaisius. „Galima piešti ąžuolo, klevo lapus, širdeles. Teko matyti ant sauso tikro medžio sukabintus popierinius klevo lapus, kuriuose surašytos gentainių pavardės“, – genealoginio medžio braižymo būdus vardija genealogas.
Jis pataria genealoginiame medyje į asmens lapelį surašyti visus jo vardus, pavardes, mirimo ir gimimo datas, galima ir užsiėmimą. Dažnai žmonės, ieškantys savo šaknų, susipainioja, nes pase gali būti įrašyta vienokia pavardė, vardas ar gimimo data, bažnyčių metrikose pateikiami kitokie duomenys, o ant kapo – dar kitoks variantas. „Tai natūralu, nes pergyvenom tris milžiniškus karus, buvom užgrobti kelių šalių. Kiekviena valdžia pavardes stengėsi perdirbti į savo transkripciją. Tad einant į archyvus reikia turėti lotynų ir senosios lenkų arba rusų kalbų pradmenis“, – dėsto R.Butautas-Kudirka.
Pradėti ieškoti giminės šaknų jis rekomenduoja nuo pokalbių su seneliais ir proseneliais. Pirmiausia reikia išsiaiškinti, kokioje parapijoje jie gimė, kokioje bažnyčioje tuokėsi, kiek įmanoma daugiau sužinoti apie jų tėvus, seseris ir brolius. Nemažai informacijos apie juos galima rasti bažnyčių metrikose, Lietuvos apskričių archyvuose. Detalesnių duomenų reikėtų ieškoti Lietuvos valstybiniame istorijos archyve, Lietuvos valstybės centriniame archyve, Rusijos civiliniame valstybės senųjų aktų archyve Maskvoje, Baltarusijos valstybės istorijos archyve.
Daug informacijos galima rasti ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bei Lietuvos mokslo akademijos bibliotekų senųjų rankraščių skyriuose. Interneto svetainėse genealogija.lt ir epaveldas.lt yra įdėta keliasdešimt tūkstančių perfotografuotų senųjų aktų, knygų įrašų.
Genealogas R.Butautas-Kudirka: „Išsiaiškinęs protėvių pavardes, užsiėmimą, gyvenamąją vietą, ne tik prisilieti prie savo šaknų, bet ir sužinai ištisų kaimų istoriją.“
Komentarai (21)
Komentuoti
Loading ...
Taip, tai mūsų jaunystės draugas, Vidas iš M.Jankaus gatvės. Sveikas mielas bičiuli.
Neturim t.nr., tad rašom čia. Laukiam Kaune su paskaita ir visais genmedžiais Tavo buvusiose abejose mokyklose. Skambinkit.
tarp gyvų Lietuvos žmonių tai jau tikrai didžiausias medis
Netikėtai kilo mintis įminti senelio pravardę, kuria jis buvo vadinamas gimtajame kaime. Tai paskatino studijuoti šeimos istoriją. Pavyko atversti dešimties geneloginio medžio vainikų, pasiekti 1790 metus. Deja, archyve daug nebuvo bažnytinių knygų, kuriose užfiksuotą praeitis. Parašiau knygelę šiuo klausimu. Šis darbas suteikė didelį malonumą. Juk bevartant bažnytines knygas visada suvirpėdavo širdis, atradus įrašą apie artimųjų krikštą, santuoką ir mirtį. Šie knygų lapai buvo paliesti rankų, kurios glostė proprosenelių Antano, Vaitiekaus, antrojo Antano ir jų žmonų Elžbietos, Kotrynos, Marijonos galvas juos krikštijant, kurios krapino karstus jiems numirus. Prisiliesdamas prie šių lapų, tarsi prisiliesdavau ir aš prie jų, pranykdavo mus skiriantis laikas, tapome artimi. Gal ir jie amžinybėje jautė šį mano prisilietimą.
Mokslų Akademijos Centrinės bibliotekos direktorius, kuris leido pasinaudoti specialiais archyvais, pasakė, jog Lietuvos istorija yra ne tik valdovų istorija, todėl sveikintina, kad atverčiami eilinių žmonių praeities puslapiai.
Minimas autorius prieš 25 metus yra parašęs knygą “Mūsų šaknys”, kuri Suvalkijoje jau seniai tapo betseleriu, stalo knyga. Šiame leidinyje suskaičiavome apie 700 pavardžių, begalę šeimų. Svarbiausia, kad ten jie visi giminaičiai, gentainiai. O kiek ten svarių pavardžių to meto Lietuvoje! Daug kunigų, karininkų, valstybininkų! Ištisa knygnešių epocha! Kova prieš carizmą! Labai branginam tokias savo krašto knygas.
Prašom paaiškinti, ką reiškia “1240 žmonių, de jure susietų kraujo ar vedybiniais ryšiais”. Jei tai tiesioginiai protėviai, tai tikrai milžiniškas darbas, bet jei tai visi giminaičiai, tai drįsčiau ginčytis dėl to dydžio…
Bandymas,bandymas…
As zinau, kad R.Butautas yra tyres Stebuliskiu kaimo Matulaicius. Cia man atsiunte arkivyskupo Jurgio Matulaicio ir Vincentos Matulaitytes-Lozoraitienes dvi atskiras genealogines lenteles, kurias sudare istorike Neringa Ceskeviciute. Sios dvi Matulaiciu gimines taip pat kile is Marijampoles kaimu Lugine ir Domeikai.Lozoraitienes Matulaiciai pretenduoja i artimus arkivyskupo giminaicius, bet jei Ceskeviciutes lenteles teisingos, tai jie net nera tolimi giminaiciai. Taciau tenka suabejoti kai kuriu Ceskeviciutes irasu teisingumu:
Ji raso,kad arkivyskupo senelis Jonas Matulaitis(g.1793) buvo vedes Agnieska Vaisnyte-Rimutiene (g.1782). Idomu, kodel Matulaitis turejo vesti vienuolika metu senesne vedusia moteri.Matomai,ir jis turejo ne viena zmona…
Lozoraitienes Matulaiciu lenteleje rasoma, kad Kotryna Pestininkaite (g.1747) pagimde Jona Matulaiti (g.1795) budama 48 metu amziaus, kurio brolis Jurgis (g.1769) buvo 26 metais jaunesnis, kas reiskia, kad jie buvo ne broliai,o ibroliai…
Lozoraiciu Matulaiciu atstove istoriko K.Avizonio nasle gyresi man,kad jos mama Magdelena Matulaityte (g.1864) buvo arkivyskupo Jurgio Matulaicio pussesere…Jei ji nemelavo, tai gaunasi,kad arkivyskupo senelis Jonas Matulaitis (g.1793) ir Lozoraitienes Jonas Matulaitis (g.1795) yra tas pats asmuo turejes kelias zmonas…
Kiek pamenu,mano dedienes Ursules Matulaitytes-Zilionienes tevas buvo Pranas, kuris mire Amerikoje. Tai turbut tas pats Pranas, kuri aprase R.Butautas savo knygoje “Musu Saknys”. Ursules sunus Jonas Zilionis(g.1939) gyvena Matuliskiu km.netoli Vilkaviskio. Jono proprosenelis Dmitrijus Zhilinas(Zilionis)aprasytas L.Tolstojaus apysakoje “Kaukazo belaisvis”. Dmitrijaus ibrolio Tamosiaus Zilionio palikuoniai websaite http://www.zilionis.lt. Dmitrijaus ir Tamosiaus tevas Aleksiejus Zhilinas buvo romansu kompozitorius. Dar ankstesnis protevis Sergiejus Zhilinas buvo kiles is Ashmenos, kuris gavo dvara Kurske. Dvoreninai Zhilinai aprasyti websaite www vgd.ru. Zilenai,t.sk.ir Lietuvos nacionalinio muziejaus ikurejas Vincas Zilenas, taip pat yra kile is Ashmenos Zhilinu.Zhilino pavarde kilusi nuo Zhili ezero Ashmenoje. Pokario partizanai broliai Zilenai aprasyti straipsnyne “Perejes ugni ir vandeni”(2006.02 “Musu Zodis). Mykolas Zilionis(1918-1947) buvo Silavoto partizanas, o Juozas Zilionis (1928-1951) Seiriju partizanas.
Stebuliskiu Matulaiciu buitis yra aprasyta Silvijos Lomsargytes-Pukienes knygoje “Dita Paraleles”.
N.Ceskeviciute,R.Butautas ir prof.P.Katilius yra sudare Marijampoles Matulaiciu genealogines lenteles. Stai istraukos is siu lenteliu:
Jonas Jonas Andrius Jurgis
Matulaitis Matulaitis Matulaitis Matulaitis
1757-1841 1793-1873 1820-1874 1871-1927
Lugines km. arkivysk.
Simonas Jonas Jurgis Vincentas
Matulaitis Matulaitis Matulaitis Matulaitis
1743-1813 1795-1862 1835-1909 1860-1935
Domeiku km.
Nezinomas Pranas Juozas Pranas
Matulaitis Matulaitis 1835-1895 1876-1951
Stebuliskiu km.
Mykolas Juozas Antanas-Stas.Marijona
Matulaitis Matulaitis Matulaitis Katiliene
Netickampio km.1819-1973 1846-1930
Turint omeny tai,kad visi sie Matulaiciai gyveno tame paciame Marijampoles rajone ir tai,kad valstieciu pavardes atsirado mazdaug pries tris simtus metu, galima daryti isvada, kad vyriausios kartos Matulaiciai Jonas,Simonas,Nezinomas ir Mykolas buvo broliai arba pusbroliai.
Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis
Jonas……Jonas……Andrius….Jurgis
1757-1841..1793-1873..1820-1874..1871-1927
Lugines km…………………..arkivysk.
Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Lozoraitiene.Lozoraitis
Simonas….Jonas……Jurgis…..Vincentas..Vincentina…Kazys…..
1743-1813..1795-1862..1835-1909..1860-1935……………1929-2007.
Domeiku km………………………………………..diplomatas
Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Zilioniene…Zilionis..
StebuliskiuPranas…..Juozas…..Pranas…..Ursule…….Jonas…..
kaimo……………..1835-1895..1876-1951……………1939-…..
……………………………svietejas…………………….
Matulaitis.Matulaitis.Matulaitis.Katiliene..Katiliene….Katilius..
Mykolas….Juozapas…Antanas….Marijona…Magdelena….Petras
1750-……………..1819-1873..1846-1930..1881-1977….1903-1995.
Netickampio……………………………………….profesor..
kaimo……………………………………………………..
Vilkaviskio bibliotekos elektroniniame krastotyros skyriuje aprasytas zymus veikejas Kazys Matulaitis(1886-1932),kurio sunus KGB pulkininkas Jonas Matulaitis (g.1912). Turbut minetas Kazys yra Stebuliskiu Matulaiciu genealogines lenteles gale irasyto Jono sunus.
Straipsnyje “Knygnesiu sieneles Matulaiciai” rasoma, kad nepavyko rasti duomenu apie trecio sunaus Jono palikuoniu tautine veikla. Na o ar neuzsiiminejo tautine veikla auksciau minimas Kazys ir jo sunus Jonas…
Butu idomu zinoti,kokia paties Butauto tautybe, nes jis yra tamsaus gymio ir panasus i cigona…
Iveskite “Jurgis Matulaitis,vyskupas,puszydis” i http://www.google.com Tad stai kodel tarybinese enciklopedijose tiek daug bolseviku Matulaiciu…
Savo laiku nežinojau apie šią diskusiją po straipsniu. Tyrinėju savo genealogiją, ta giminė iš Žaslių krašto. Norintys tirti, pvz., kardinolo Vincento Sladkevičiaus genealogiją galėtų rasti daugybę įrašų epaveldas.lt pateikiamose metrikinėse knygose. Kadangi man Sladkevičiai nėra giminės, tiesiogiai to netyriau, bet nustebino tos giminės įrašų gausa…
Labai džiaugiuosi, kad priklausau garsiai Kudirkų giminei
produktyvių, profesionalių genealogų Lietuvoje nedaug. vianas jų ir minimas Butautas. Galima spresti ir i to kiek kraštotyriniu genealoginiu knygų parašė, atrodo virš 20. taigi tikėti galima. tai pragariškas darbas
Tai sveikintinas dalykas.
Sūduvoje – daug bažnyčių supleškėjo karo gaisruose, bombordavimuose. Atrodo, Butauto seneliai pasistengė, kad nors kas jų giminėje “nieko nepamirštų”. Taip ir atsitiko – apkeliauta begalė kapinių, aplankyta baisybė dar gyvų buvusių jo senelių amžininkų.