Į klausimus atsako Lietuvos privačių sveikatos priežiūros įstaigų asociacijos prezidentas Laimutis Paškevičius.

- Kaip vertinate Seimo patvirtintą Lietuvos pažangos strategiją ,,Lietuva 2030”? Ar joje tinkamai atspindėta sveikatos priežiūros perspektyva?
L.P.: Manau, kad valstybės strategija ,,Lietuva 2030“ yra labai svarbus konceptualus Lietuvos vystymosi ir pažangos dokumentas, kuriame kalbama apie mūsų šalies viziją bei prioritetus. Tai tarsi vertybinis pamatas, ant kurio toliau bus statomas Lietuvos valstybės namas ateinančius porą dešimtmečių. Tačiau sveikatos ir jos priežiūros klausimams dėmesio šiame dokumente – mažokai.
Iššūkius ir strategines veiklas, laukiančias Lietuvos įgyvendinant šią strategiją sugrupuočiau į tris esmines kryptis: sveikatos politikos prioritetų nustatymo; sveikatos priežiūros vadybos pokyčių bei sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pokyčių.
Kalbant apie sveikatos politikos prioritetų nustatymą, paminėčiau, kad strategijoje atkreipiamas dėmesys į tai, kad sveikata yra didžiausias turtas ir yra svarbi tiek asmens, tiek ir visuomenės gerovei, todėl sveikos gyvensenos ugdymui, ligų prevencijai ir sveikatos išsaugojimui turi būti skiriamas ypatingas dėmesys.
Ateityje žmogaus, šeimos ir visuomenės sveikatos išlaikymas ir stiprinimas turės tapti ne tik sveikatos apsaugos, bet ir daugelio kitų valstybės ūkio sektorių prioritetu, nes sveiki ir darbingi žmonių ištekliai tampa mūsų įmonių, ūkio šakų ir visos valstybės vienu svarbiausiu konkurencinio pranašumo šaltiniu. Norint pasiekti esminio gyventojų sveikatos būklės pagerėjimo, būtinu taps tarpsektorinis bei tarpžinybinis požiūris į žmonių sveikatą, įgyvendinamas per kelių ūkio šakų ilgalaikę strategiją. Juk vėžys, nervų, širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, diabetas, astma, nutukimas ir daugelis kitų lėtinių ligų, kurių gydymui suvartojama didžioji dalis sveikatos sistemos išteklių, priežastys yra ,,už“ sveikatos sistemos vykdomos sveikatos priežiūros ribų ir dažnai yra paties žmogaus nuostatų ir gyvenimo būdo padarinių jo sveikatai atspindys.

- O ką turite omenyje kalbėdamas apie sveikatos priežiūros vadybos pokyčius?
L.P: Strategijoje daug dėmesio skirta sumaniam valdymui, pažymima būtinybė atsisakyti perteklinio ir neskaidraus valstybinio reguliavimo bei pabrėžiama, kad strateginiai sprendimai turi būti priimami įrodymais pagrįsta informacija, skaidriai. Be to, strategijoje atkreipiamas dėmesys į privataus sektoriaus svarbą teikiant viešąsias paslaugas.
Įgyvendinant Strategijos nuostatas sveikatos priežiūros sektoriuje nuo deklaruojamų sveikatos priežiūros prioritetų reikės pereiti prie realių, siekiant išlaikyti žmones sveikais, o šiems susirgus – kuo sparčiau ir mažesniais kaštais atstatyti bei sustiprinti jų sveikatą. Svarbūs strateginiai pokyčiai turės įvykti sveikatos priežiūros vadybos srityje, atskiriant sveikatos politikos formavimo, įgyvendinimo ir valstybės sveikatos priežiūros įstaigų steigėjų funkcijas. Turės būti įkurta sveikatos priežiūros kokybę ir pacientų teises vertinanti nepriklausoma institucija.
Taip pat teks mažinti korupcijos ir nelegalių atsiskaitymų mastus sveikatos apsaugoje, juos paverčiant legaliomis priemokomis bei įvedant papildomą savanorišką sveikatos draudimą. Esminiai pokyčiai turės įvykti ir sveikatos priežiūros įstaigų bei jų darbuotojų atlygio bei motyvacijos sistemose.
Daug dėmesio bus skiriama ne tik kiekybiniams, bet ir kokybiniams sveikatos paslaugų teikimo parametrams (efektyvumui, veiksmingumui, saugai, kt.). Vertės nekuriančią, destruktyvią gydymo įstaigų konkurenciją dėl išteklių ar pacientų turės keisti didžiausią vertę pacientui kurianti, orientuota į kokybę ir rezultatus, t.y. konstruktyvi konkurencija. Formuosis ir plėsis privatus sveikatos įstaigų sektorius ir kai kurių valstybės institucijų dirbtinai sukurtą valstybinio ir privataus sektorių konfrontaciją keis konstruktyvus bendradarbiavimas ir kooperacija, siekiant esminio tikslo – suteikti didžiausią vertę pacientui.

- O kokių laukti sveikatos priežiūros paslaugų teikimo pokyčių?
L.P.: Įgyvendinant valstybės sveikatos prioritetus ,,gydymo“ įstaigos palaipsniui taps ,,sveikatos“ įstaigomis, vis daugiau dėmesio skiriančiomis, kad aptarnaujami gyventojai kuo ilgiau būtų sveiki. Kartu keisis šeimos gydytojo institucijos misija iš pasyvaus ,,vartininko-siuntėjo” į proaktyvų ,,sveikatos propaguotoją – patarėją“.
Stacionarinis sektorius turės iš esmės persitvarkyti ir aptarnauti tik tuos pacientus, kuriems stacionarinio lygio paslaugos yra būtinos. Tretinio lygio paslaugas teikiančios ligoninės turės labiau pateisinti universitetinio lygmens ligoninės statusą ir teikti ypatingai aukštų kompetencijų ar ypač brangių išteklių bei technologijų reikalaujančias sveikatos priežiūros paslaugas, tapdamos tam tikrų sričių taip vadinamais referenciniais ar pavyzdinės praktikos centrais. Vyks nacionalinių aukščiausios kompetencijos centrų formavimasis ir jungimasis į tarptautinius darinius, kuriuose bus perimamos geriausios pasaulinės praktikos, technologijos, žmogiškosios kompetencijos, ženkliai prasiplės šių centrų aptarnavimo teritorijų ribos, iš nacionalinių taps europinėmis.
Daugumoje ES šalių privatus sektorius sveikatos priežiūroje sudaro 30-60 proc., o Lietuvoje vos 7 proc. – mažiausią dalį lyginant su kitomis ES šalimis. O privatus stacionarinis sektorius sudaro vos 0,1 proc., kai tuo tarpu ES valstybėse – apie 30 proc.
Taigi, ilgainiui didelis dėmesys turės būti skiriamas privatiems viešųjų paslaugų teikėjams bei panaikinta šiuo metu esanti privačios medicinos paslaugomis besinaudojančių pacientų ir privačių paslaugų teikėjų diskriminacija. Kaip vieną iš neigiamiausių pavyzdžių paminėčiau sveikatos apsaugos ministro patvirtintą sutarčių su ligonių kasomis sudarymo tvarką, kuria yra visiškai užkirstas kelias privačioms gydymo įstaigoms sudaryti sutartis su ligonių kasomis dėl stacionarinių paslaugų kompensavimo privačiose įstaigose besigydantiems pacientams.
Esminį sveikatos draudimo principą ,,pinigai seka paskui ligonį“ įgyvendinantys šalies įstatymai Lietuvos pacientams, mokantiems sveikatos draudimo įmokas, suteikia laisvę pasirinkti tą sveikatos priežiūros įstaigą (valstybinę ar privačią), kurioje jie pageidauja gydytis, bei teisę gauti valstybės nustatyto dydžio kompensaciją už jiems suteiktas paslaugas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Tačiau realiai ši pacientų teisė yra pažeidžiama, nes pacientui, pasirinkus privačioje gydymo įstaigoje stacionarias paslaugas, ligonių kasos jam šių paslaugų nekompensuoja ir jam tenka sumokėti visą paslaugos kainą. Ateityje ši ydinga tvarka turės būti pakeista.