– Profesoriau, ar tiesa, kad Jums neseniai teko susidurti su Rusijos ambasadoriaus Vladimiro Čchikvadzės išpuoliu prieš Lietuvą?

– Taip. Tai buvo rugsėjo 23-iąją, dalyvavau Vilniuje vykusioje tarptautinėje konferencijoje “Perestroika: planai, procesai, rezultatai”, kurią surengė mūsų Užsienio reikalų ministerija, Vokietijos socialdemokratų Friedricho Eberto fondas, Lietuvos istorijos institutas ir Rusijos mokslų akademijos Visuotinės istorijos institutas. Pirmininkavo profesorius Alvydas Nikžentaitis ir akademikas Aleksandras Čiubarianas. Konferencijos svečias buvo ir ambasadorius V.Čchikvadzė.

Vieną iš pranešimų skaitė senas mano pažįstamas dar iš darbo SSRS Liaudies deputatų suvažiavime Viktoras Šeinis, žinomas Rusijos demokratas. Tais atgimimo ir “perestroikos” laikais jis priklausė Boriso Jelcino komandai, nemažai padėjo Lietuvai. Savo pranešime V.Šeinis kritiškai atsiliepė apie dabartinę Rusijos vyriausybę, pabrėždamas, kad Rusijos demokratai kadaise padarė didelę klaidą remdami B.Jelciną, kuris pasirodė esąs autokratas ir parinko tokį pat autokratinį lyderį. Štai jeigu būtų buvęs remiamas Michailas Gorbačiovas, tai Vladimiro Putino veikiausiai nebūtų.

V.Šeinį nedelsdamas viešai užsipuolė V.Čchikvadzė, apkaltindamas patriotizmo stoka ir savo šalies kritikavimu užsienyje. Bet tuo nesibaigė. Per konferencijos pertrauką, pamatęs mudu su V.Šeiniu šnekučiuojantis, V.Čchikvadzė priėjo prie mūsų ir ėmė įrodinėti, kad Lietuva labai nedraugiškai nusiteikusi Rusijos atžvilgiu, kad čia nemėgstami ir diskriminuojami rusai.

Man pastebėjus, kad nė karto nėra tekę susidurti su antirusiškomis nuotaikomis ir apskritai – kokiu nors žmonių dalijimu pagal tautybes, nors tarp mano doktorantų yra žmonių ir rusiška pavarde, V.Čchikvadzė atkirto, kad, matyt, turiu reikalų tik su valdžios nupirktais rusais. Tuo tarpu tikri rusai esą persekiojami. Kaip pavyzdį, kur skriaudžiami rusai, V.Čchikvadzė paminėjo Visaginą ir su neslepiamu pykčiu pareiškė, kad tai matant jau nebegalima kentėti ir kad rusų kantrybė baigsis. Jis taip pat piktinosi, kad Lietuvoje lietuvių kalba baigia visiškai užgožti kitas kalbas. Galimas dalykas, jis tai pasakė žinodamas, kad kadaise Seime daug prisidėjau prie dabartinio Valstybinės kalbos įstatymo priėmimo.

Ypač nustebino, kai V.Čchikvadzė ėmė aiškinti, neva Lietuvoje rusai teisiami vien todėl, kad yra rusai. Ir kaip pavyzdį nurodė Viktorą Uspaskichą. Man priminus, kad V.Uspaskichas teisiamas ne už savo tautybę, o už mokesčių slėpimą, už ką teisiami ir lietuviai, bei priminus Michailo Chodorkovskio atvejį, V.Čchikvadzė paminėjo kažkokią kitą rusišką pavardę ir ėmė piktintis, jog lietuviai teisia Antrojo pasaulinio karo veteraną, daug padariusį Lietuvai. Kaip supratau, kalbama buvo apie kažkokį “stribą”.

Galiausiai V.Čchikvadzė, matyt, norėdamas parodyti, kaip gerai Rusija elgiasi su tokia nedėkinga Lietuva, pasakė, kad Rusija lig šiol neištraukė į viešumą savo archyvuose turimos medžiagos apie lietuvių bendradarbiavimą su naciais karo metais, o juk galėtų tai padaryti ir “ką tuomet pasaulis apie Lietuvą pasakytų”?

– Toks pareiškimas diplomato lūpose iš esmės skamba kaip grasinimas imtis šantažuoti Lietuvą?

– Aš irgi taip supratau. Bet kuriuo atveju, diplomatas neturėtų taip šnekėti. Man teko daug ir labai draugiškai bendrauti su pirmuoju Rusijos ambasadoriumi Lietuvoje, vėliau turėjau daug gerų kontaktų su Rusijos kultūros atašė, dalyvavau Maskvos universiteto absolventų suvažiavime, pubikuojuosi Rusijos mokslinėje spaudoje ir esu labai geros nuomonės apie šios šalies profesūrą. Pasakiau tai V.Čchikvadzei, bet jis visiškai nesureagavo.

– Kaip manote, šis išpuolis buvo iš anksto suplanuotas veiksmas ar tiesiog diplomatui neišlaikė nervai ir jis išdėjo tai, ką mano pats, o ne tai, ką daryti jį įpareigojo siuntusi valstybė?

– Sunku pasakyti. V.Čchikvadzės iki to pokalbio nepažinojau, tad negaliu vertinti. Gal jį tiesiog V.Šeinio pranešimas taip sunervino? Aną savaitę jau antrą kartą buvome susitikę per priėmimą Kinijos valstybinės šventės proga ir jis su manimi bendravo, tarsi nieko nebūtų buvę.