B.Čekanavičiaus nuotr.

Londono olimpinėse žaidynėse buvo visko: ir laimės ašarų, kurios lietuviams riedėjo stebint plaukiančią auksinę Lietuvos mergaitę Rūtą Meilutytę, ir skaudaus kartėlio, kai vos per plauką nuo medalių liko disko metikas Virgilijus Alekna bei septynkovininkė Austra Skujytė. Buvo kaip niekad daug ir malonių, ir nemalonių netikėtumų: visa Lietuva kartu džiaugėsi, kai pirmą olimpinį medalį nepriklausomos Lietuvos istorijoje bokso ringe iškovojo dvidešimtmetis iš Šilutės rajono Evaldas Petrauskas, ir kartu gedėjo, kai pirmą kartą per dvidešimt metų šitaip nepasisekė krepšininkams: Londono olimpinės žaidynės į istoriją įeis kaip pirmosios, kuriose Lietuvos rinktinė nepateko į pusfinalį.
Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) viceprezidentas Algirdas Raslanas apibendrina, kad iš esmės ši olimpiada lietuviams buvo sėkminga. A.Raslano vertinimu, olimpiadoje ypač gerai pasirodė jaunieji sportininkai – jų laimėjimai pranoko pačias optimistiškiausias prognozes. O štai patyrę Lietuvos sportininkai, tokie kaip V.Alekna, Simona Krupeckaitė, Daina Gudzinevičiūtė ar A.Skujytė, LTOK viceprezidento nuomone, buvo pajėgūs užimti geresnes vietas. Vieniems kelią iki medalių užkirto visus sportininkus olimpiadoje slegianti psichologinė našta, kitiems tiesiog pritrūko sėkmės.

Sporto elitas turi pamainą

Jei vertinsime vien pagal laimėtų medalių kiekį, ši olimpiada Lietuvai būtų daugmaž vidutinė. Bet sporto specialistai sėkmę olimpinėse žaidynėse matuoja ne tik medaliais. Ji vertinama ir pagal tai, kaip vienas ar kitas sportininkas pagerino savo laimėjimus, kaip konkuravo su pajėgesniais už save ir kilo aukštyn rezultatų lentelėse. Ypač tai svarbu stebint jaunus sportininkus, kurie dar tik pradeda sportinę karjerą ir kuriems Londonas buvo tik „apšilimas“ prieš didžiausius laimėjimus.
O ši olimpiada, žvelgiant tiek į joje pelnytus medalius, tiek kitus sportininkų rezultatus, labai aiškiai parodė, kad Lietuva, viena mažiausių ir neturtingiausių Europos valstybių, V.Alekną ir kitus didžiausius savo sporto šviesulius išlydi turėdama naują, ne mažiau galingą užtaisą. Londono olimpiada atskleidė, kad Lietuvoje užaugo nauja sportininkų karta, pajėgi varžytis dėl aukščiausių apdovanojimų ir tokiose sporto šakose, kuriose lietuviai daugelį metų buvo statomi tik greta didžiausių nevykėlių.
„Senoji gvardija nueina, bet ateina nauja karta. Ir nors mes neturime nei stadionų, nei maniežų, nei baseinų – neturime daug ko, kuo naudojasi stipriausi pasaulio sportininkai, ateinanti jaunoji karta yra tikrai ne prastesnė nei senoji“, – neabejoja vienas geriausių Lietuvos lengvaatlečių trenerių Aleksas Stanislovaitis.
Jį olimpiadoje nustebino ne tik netikėti jaunųjų sportininkų medaliai, bet ir kai kurie žemesnėse pozicijose likę jauni sportininkai, pavyzdžiui, Lietuvos rekordą pagerinusi bėgikė Lina Grinčikaitė. Olimpinėse žaidynėse L.Grinčikaitei aukščiau kilti sunku, nes čia dominuoja bėgikės ne iš Europos šalių, užtat Europos mastu ši 25 metų sportininkė jau yra viena lyderių.
Na, o 2016 m. Rio de Žaneiro olimpiadoje vietoje V.Aleknos su stipriausiais disko metikais jau galės grumtis jo pamaina vadinamas 21 metų Andrius Gudžius. Pasak A.Stanislovaičio, jau dabar A.Gudžius yra pasiekęs gerokai daugiau nei V.Alekna tokio amžiaus, jo fiziniai duomenys – puikūs. A.Gudžius šiemet įvykdė olimpinį B normatyvą, bet kadangi žaidynėse pagal A normatyvą dalyvavo V.Alekna, į Londoną vykti jis negalėjo. Beje, R.Meilutytė į olimpiadą pateko įvykdžiusi būtent B normatyvą – tai dar viena priežastis stebėtis jaunosios plaukikės laimėjimu.
„Esu priblokštas tokių aukštų mūsų jaunųjų sportininkų rezultatų. Džiugu, kad mes turime kuo pakeisti savo sportininkų elitą. Visose sporto šakose – ir lengvosios atletikos, ir imtynių, ir plaukimo Lietuva turi „perliukų“, – sako prieš dvejus metus iš didžiojo sporto pasitraukęs penkiakovininkas Andrejus Zadneprovskis, pelnęs sidabro ir bronzos medalius 2004 ir 2008 m. olimpinėse žaidynėse. Vykstant šiai olimpiadai Londone jis buvo tik stebėtojas, karštai palaikantis savo žmoną penkiakovininkę Laurą Asadauskaitę-Zadneprovskienę.
„Tie, iš kurių medalių labiausiai tikėtasi ir kurie dar buvo pajėgūs kovoti aukštu lygiu, apdovanojimų nelaimėjo, bet taip jau būna: sporte patirtis gali daug ką, bet jos ne visada pavyksta išnaudoti ir jaunystė kartais nugali, – pridūrė A.Zadneprovskis. – Iš savo patirties galiu pasakyti, kad kol esi jaunas, gali labai daug, nes tavo akys dega.“

Tamsioji olimpiados pusė

Ši olimpiada Lietuvai buvo išskirtinė ne tik jaunų sportininkų laimėjimais. Nuožmi kova dėl medalių, sportininkų prakaitas ir triumfo akimirkos yra tik fasadinė olimpinių žaidynių pusė, o už viso to, kaip sako LTOK viceprezidentas A.Raslanas, slypi ir ne tokie gražūs dalykai. Šioje olimpiadoje Lietuvos sportininkai ir treneriai kaip niekad juto didžiųjų ir turtingųjų šalių paniekinantį požiūrį į Lietuvą, ypač tuomet, kai mūsų sportininkai kai kuriose rungtyse pastodavo kelią didžiųjų valstybių atletams.
„Londone buvo ypač akivaizdu, kad olimpiados medalius tarpusavyje dalijasi septynios šalys, kurios iš paskutiniųjų stengiasi nieko nepalikti kitiems. Ir kai kokia nors nedidelė šalis ima pretenduoti į apdovanojimą, iš karto sulaukia milžiniško spaudimo. Žaidynėse vyksta nekorektiški dalykai“, – pastebi A.Raslanas.
Jis priminė, koks ažiotažas kilo, kai aukso medalį iškovojo R.Meilutytė. Sportininkė iš karto sulaukė puolimo, ypač iš didžiąją dalį medalių plaukimo rungtyse susišluojančių JAV pusės, kad esą vartojo dopingą. Lyg plaukimas būtų ta sritis, kur lietuviams nevalia kišti nosies.
Dar vienu akibrokštu LTOK vadovybė ir treneriai vadina A.Skujytės istoriją. Tai, kad viena septynkovės lyderių tapusi lietuvė vienintelė iš visų varžovių buvo pakviesta varginančiai dopingo kontrolės procedūrai ir todėl negalėjo pailsėti prieš likusią lemiamą bėgimo rungtį, olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas įvardija kaip Lietuvos, mažos šalies, žeminimą, kuris mums kainavo – jis tuo visiškai tikras – olimpinį medalį.
Lietuviai įsitikinę, kad jei A.Skujytės vietoje būtų atsidūrusi, pavyzdžiui, varžybų favoritė Didžiosios Britanijos atstovė 26 metų Jessica Ennis, galiausiai laimėjusi septynkovės auksą, būtų kilęs neregėtas skandalas, o šalies žiniasklaida tokio sprendimo autorius būtų „sudraskiusi į gabaliukus“. LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas net išsiuntė raštą Tarptautinio olimpinio komiteto prezidentui Jacques’ui Rogge’ui, prašydamas padėti išsiaiškinti lengvaatletės A.Skujytės dopingo kontrolės klausimus.
Londono olimpiadoje buvo akivaizdu ir dar kai kas: žaidynėse dalyvauja vis daugiau natūralizuotų sportininkų, o tai iškreipia pamatinius olimpiados principus rungtis už savo gimtąją šalį. Aišku ir tai, kad Tarptautinis olimpinis komitetas į tai visiškai nekreipia dėmesio.
Užsienio šaltinių duomenimis, Londono olimpinėse žaidynėse JAV atstovavo apie keturiasdešimt natūralizacijos būdu šalies pilietybę įgijusių sportininkų (iš viso amerikiečių olimpinėje rinktinėje buvo 529 sportininkai). O, pavyzdžiui, iš daugiau nei penkiasdešimties Azerbaidžanui žaidynėse atstovavusių sportininkų net beveik pusė buvo natūralizuoti piliečiai.
Bahreinui atstovavo keturiolika sportininkų, iš kurių tik pora buvo nenatūralizuoti piliečiai. Dauguma Bahreino sportininkų yra šalies pilietybę dėl olimpinių žaidynių įgiję etiopai ir Kenijos gyventojai, kuriems net buvo suteikti nauji arabiški vardai, stengiantis bent kiek užmaskuoti jų kilmę.
Rusijai Pekino olimpiadoje 2008 m. atstovavo tik keturi, o Londono žaidynėse – jau keturiolika natūralizuotų sportininkų. Bent po vieną natūralizuotą užsienietį buvo ir daugelyje vyrų krepšinio rinktinių. Tarp natūralizuotų sportininkų buvo ir medalių laimėtojų. Pavyzdžiui, japonai džiūgavo, kad natūralizuota korėjietė Ren Hayakawa šaliai padėjo pelnyti pirmą olimpinį medalį istorijoje šaudymo iš lanko varžybose.
„Tenka matyti, kad ant nugalėtojų pakylos stovintis sportininkas net nemoka savo atstovaujamos šalies himno, net nežino, apie ką jis, – pastebi A.Skujytė. – Tikrai keistai atrodo. Geriau jau kaip pas mus, kur visi esame natūralūs lietuviai, kad ir kaip mums sektųsi.“
Iš tiesų LTOK viceprezidentas A.Raslanas patikino, kad Lietuvos olimpinėje delegacijoje Londone, kurią sudarė 62 sportininkai, nebuvo nė vieno natūralizuoto užsieniečio. Tai yra turime ir lenkiško, ir rusiško ar baltarusiško kraujo turinčių sportininkų nelietuviškomis pavardėmis, bet jie visi yra gimę kaip Lietuvos piliečiai.
Lietuvos rinktinė tuo požiūriu – viena „gryniausių“, nes, viena vertus, pilietybės suteikimo užsienio piliečiams tvarka mūsų šalyje itin griežta (ir, tenka pripažinti, perdėtai griežta), kita vertus, kaip pabrėžia buvęs Europos vyrų krepšinio čempionato Lietuvoje organizatorius, o dabar – premjero patarėjas Mindaugas Špokas, Lietuva yra pernelyg neturtinga, kad galėtų sau leisti pirkti geriausius užsienio sportininkus.
Beje, reikia pripažinti, kad vis didėjantį natūralizuotų sportininkų skaičių olimpiadose lemia ne vien sportininkų pirkimas, kai turtingos šalys bando „užlopyti“ kai kuriose rungtyse atsiradusias “skyles“ įsigydamos stiprų užsienietį, bet ir globalizacijos procesai, nes tautos vis labiau maišosi.
„Štai Rusijai ir Ukrainai trišuolio rungtyse atstovavo juodaodžiai, bet aš neabejoju, kad jie turi ir rusiško kraujo, – tėvas ar motina turbūt yra rusai“, – svarsto Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris Kęstutis Jezepčikas.
Iš tiesų trenerio minėtas tamsiaodis Rusijos trišuolininkas Lyukmanas Rasakovichius Adamsas yra gimęs Sankt Peterburge, o juodaodžio Sheryfo El-Sheryfo, trišuolio rungtyje atstovavusio Ukrainai, motina – ukrainietė. „Globalizacija labai stipriai palietė olimpines žaidynes“, – apibendrina K.Jezepčikas.
Taigi tik laiko klausimas, kada ir mūsų krepšinio rinktinėje pamatysime žaidžiančių juodaodžių.

Pranokę visas prognozes, medalius Londono olimpiadoje susižėrė jauni sportininkai

Rūta MEILUTYTĖ, trejus metus Didžiojoje Britanijoje gyvenanti penkiolikmetė, visą pasaulį nustebino iškovodama auksą 100 m plaukimo krūtine rungtyje. Tai pirmas olimpinis plaukimo medalis nepriklausomos Lietuvos istorijoje. Prieš olimpiadą Rūtai prognozuota tik 4–8 vieta.

Aleksandras KAZAKEVIČIUS, 26 metų vilnietis imtynininkas, net ir nematydamas viena akimi, per graikų-romėnų imtynes svorio kategorijoje iki 74 kg įveikė 2007 ir 2009 m. pasaulio vicečempioną daną Marką O.Madseną ir iškovojo bronzą. Priešolimpinės prognozės ir šįkart prašovė: jam planuota tik 5–10 vieta.

Evaldas PETRAUSKAS, 20 metų boksininkas iš Traksėdžių kaimo Šilutės rajone, tapo dar viena olimpiados staigmena: po to, kai ketvirtfinalyje palaužė 2009 m. pasaulio čempioną Domenico Valentino iš Italijos, užsienio bokso specialistai nesiliauja stebėtis, iš kur išdygo šis niekam nežinomas talentingas boksininkas. Tai pirmas olimpinis Lietuvos boksininkų medalis po nepriklausomybės atkūrimo. E.Petrauskui prognozuota 5–17 vieta.

Patyrę Lietuvos sportininkai pasirodė neblogai, bet liko be medalių

Virgilijui ALEKNAI, 40 metų disko metikui, buvo sunku varžytis su 10–20 metų jaunesniais varžovais – finale lengvaatletis liko ketvirtas. Sportininkui tai buvo paskutinės olimpinės žaidynės. 2000 m. Sidnėjaus ir 2004 m. Atėnų olimpiadose jis pelnė auksą, o 2008 m. Pekine laimėjo bronzos medalį. Londone V.Aleknai prognozuota 1–6 vieta.

Simona KRUPECKAITĖ, 29 metų treko dviratininkė, buvo laikoma viena didžiausių Lietuvos olimpinių vilčių Londone – iš pasaulio čempionės ir planetos rekordininkės tikėtasi mažų mažiausiai bronzos (prognozuota 1–6 vieta). Tačiau visų savo galimybių sportininkei išnaudoti nepavyko ir sprinto varžybose ji užėmė penktą, o keirino – septintą vietą.

Austra SKUJYTĖ, 33 metų septynkovininkė, liko vos per žingsnį nuo olimpinio medalio. Olimpiadoje ji grūmėsi iš paskutiniųjų – buvo nepralenkiama rutulio stūmimo ir šuolių į aukštį rungtyse, bet pristigo jėgų bėgdama ir galutinėje įskaitoje užėmė penktą vietą. 2004 m. Atėnuose A.Skujytė pelnė olimpinį sidabro medalį.

Gintarė SCHEIDT, 29 metų geriausia Lietuvos buriuotoja, 2012 m. pasaulio čempionė ir 2008 m. Pekino olimpiados sidabro medalio laimėtoja, Londone užėmė šeštą vietą. Kovoti dėl medalių sportininkei sutrukdė Atlante siaučiantys stiprūs vėjai – tai, ko ji labiausiai bijojo. G.Scheidt Londono olimpinėse žaidynėse prognozuota 1–8 vieta.

Daina GUDZINEVIČIŪTĖ, 46 metų šaulė, 2000 m. Sidnėjaus olimpinių žaidynių aukso laimėtoja, Londone šaudė prasčiau, nei tikėjosi, ir galutinėje įskaitoje užėmė 14 vietą. Nusivylimo rezultatais neslėpė ir pati sportininkė. D.Gudzinevičiūtei Londone buvo prognozuojama 4–8 vieta.

Lietuvių rekordai Londono olimpiadoje

* Plaukikė R.Meilutytė Londone pagerino tris rekordus: 100 m plaukimo krūtine atrankos varžybose penkiolikmetė pagerino sau pačiai priklausiusį Lietuvos rekordą, o plaukdama pusfinalyje buvo dar greitesnė ir pasiekė naują Europos rekordą (distanciją įveikė per 1:05.21 min.). R.Meilutytė taip pat pagerino Lietuvos rekordą 50 m plaukimo laisvuoju stiliumi rungtyje (25.55 s).
* Septynkovininkei A.Skujytei nuo šiol priklauso naujas pasaulio rekordas moterų daugiakovės rutulio stūmimo rungtyje – lietuvė Londono olimpinėse žaidynėse rutulį nustūmė 17,31 m. Ligšiolinis rekordas priklausė ukrainietei Natalijai Dobrynskai (17,29 m).
* 25 metų sprinterė Lina Grinčikaitė Londono olimpinių žaidynių 100 m rungties atrankos varžybų trečiajame bėgime distanciją įveikė per 11,19 s, 0,1 s pagerindama Lietuvos rekordą. Tiesa, pusfinalyje klaipėdietė, kaip ir dauguma kitų europiečių sportininkių, gerokai nusileido savo varžovėms ir į finalą nepateko.

Ar dar egzistuoja „švarus“ sportas
Londono olimpinių žaidynių metu buvo vykdoma itin griežta dopingo kontrolė, mat britai buvo užsibrėžę tikslą surengti „švariausią“ visų laikų olimpiadą. Dėl dopingo patikrinta keli tūkstančiai sportininkų, iš kurių įkliuvo apie dvidešimt, tarp jų – ir 2008 m. olimpinis čempionas italas Alexas Schwazeris, ir šiemet pretendavęs į medalį 50 km sportinio ėjimo varžybose.
Lietuvos sportininkai olimpinėse žaidynėse tokių nemalonumų išvengė – it musę kandę liko ir tie skeptikai, kurie garsiai rėkė, kad dopingą vartojo R.Meilutytė, nes nė vienas testas to nepatvirtino. Tiesa, dar prieš olimpiadą dopingas užkirto kelią į žaidynes lietuvių sunkiaatlečiui Aurimui Didžbaliui ir dviratininkei Rasai Leleivytei, taigi ir lietuvių sportininkai – tikrai ne šventieji.
Kaip sako Lietuvos antidopingo agentūros direktorė Ieva Lukošiūtė-Stanikūnienė, Lietuva pagal dopingo paplitimo sporte mastą iš kitų šalių pernelyg neišsiskiria. „Visose šalyse atsiranda tam tikras procentas sportininkų, kurie vartoja draudžiamus preparatus, ir mes šiuo požiūriu nesame nei geresni, nei blogesni už kitus“, – vertina pašnekovė.
Kita vertus, ji nemano, kad Lietuvoje galėtų egzistuoti nelegalios dopingo laboratorijos, kuriomis, ne paslaptis, naudojasi didesnių šalių sportininkai, – jose kuriamos naujausios metodikos, kaip sportininkui vartoti draudžiamus medicininius preparatus ir pakilti aukščiau savo galimybių ribų, bet neįkliūti kontrolieriams. Kaip sako I.Lukošiūtė-Stanikūnienė, sportininkams, kurie naudojasi tokių pogrindinių laboratorijų paslaugomis, svarbiausia yra pergudrauti dopingo testus, tai yra kad per patikrinimus jų kraujo ar šlapimo mėginiuose nieko įtartina nebūtų rasta.
Tiek Lietuvos antidopingo agentūros vadovė, tiek daugelis trenerių neabejoja, kad kai kurie sportininkai, ypač didžiausių ir turtingiausių valstybių, tikrai randa būdų, kaip „praslysti“ pro dopingo kontrolę. Bet tai padaryti darosi vis sunkiau, mat dopingo kontrolė tampa vis griežtesnė. Pavyzdžiui, viena pastarųjų naujovių – iš sportininko keletą kartų per metus, esant įvairioms situacijoms, paimama kraujo ir sukuriamas jo vadinamasis kraujo profilis. Po to stebima, kaip sportininko kraujas kinta. Taip nustatomi ne tik neleistinų medžiagų vartojimo, bet ir kraujo perpylimo, kuris sporte taip pat naudojamas ištvermei padidinti (ypač ilgų nuotolių bėgikų, dviratininkų, plaukikų), atvejai.
I.Lukošiūtė-Stanikūnienė pabrėžia, kad sportininko dopingo testų mėginiai yra saugomi net aštuonerius metus, o tai reiškia, kad dėl tam tikrų naujų medžiagų vartojimo, kurių taip pat išrandama vis daugiau, jie gali būti patikrinti ir ateityje, o laimėti medaliai – atimti.
Tokių atvejų, kai sportininkai dėl dopingo turėjo atsisveikinti su medaliais, pasaulyje jau būta ne vieno. Bene didžiausias toks skandalas kilo JAV po Sidnėjaus olimpinių žaidynių, kai šios šalies bėgikė Marion Jones dėl uždraustų stimuliatorių vartojimo turėjo grąžinti penkis olimpiadoje laimėtus medalius – tris aukso ir du bronzos.
Šios ir kitos istorijos kelia abejonių, ar „švarus“ sportas šių dienų pasaulyje dar apskritai egzistuoja. Tuo labiau kad šiandien jau beveik neliko sportininkų, kurie savo karjeros aukštumų siekia visiškai natūraliu keliu, tai yra nevartodami jokių maisto papildų bei kitų, kad ir nedraudžiamų, medicininių preparatų. „Visi ką nors vartoja, kitaip sporte nebepakonkuruosi, – „Veidui“ sakė vienas žymaus sportininko treneris. – Bet kad Lietuvoje kuriam nors sportininkui būtų taikomas, pavyzdžiui, kraujo dopingas, abejoju, mes dar nesame tiek toli pažengę.“
Greitai veikiantys ir iš organizmo pasišalinantys naujausios kartos anaboliniai steroidai, eritropoetinas ir kiti, dažniausiai hormoniniai, preparatai, taip pat kraujo perpylimas, kaip sako lietuvių olimpinės rinktinės vyr. gydytojas Dalius Romanas Barkauskas, – sporto pasaulyje šiuo metu populiariausios dopingo rūšys. Jis mano, kad tarp elitinių Lietuvos sportininkų draudžiami preparatai paplitę mažiau. „Mes su savo sportininkais dirbame „švariai“, – patikino D.R.Barkauskas.
Medikas priminė, kad sporte svarbiausia yra rezultatas – tai kūno vedimas prie jo maksimalių galimybių ribos, o už to slypi juodas darbas, milžiniškos fizinės perkrovos, didžiulė įtampa, psichologinė našta, dažni depresijų dėl traumų ar nesėkmių atvejai. Na, o specifinių maisto papildų, pavienių aminorūgščių ir kitų nedraudžiamų preparatų vartojimas esąs neišvengiamas. „Teigti, kad tik makaronus valgydamas gali žengti link savo maksimalių galimybių ribos, būtų neteisinga. Taip galima pasiekti tik labai mėgėjiškų rezultatų“, – apie nematomą sporto pusę kalbėjo olimpiečių gydytojas.
O būdų, kaip nubėgti dar greičiau ar nušokti dar toliau, esama įvairiausių. Kaip vieną natūralių sportinės formos gerinimo metodų D.R.Barkauskas paminėjo ir kai kurių sporto šakų atstovų dabar gana plačiai naudojamą barokamerą – aparatą, kuriame dirbtinai keliamas slėgis ir didinama deguonies koncentracija. Kai kurių sporto šakų sportininkai naktį miega barokamerose, taip imituojant gyvenimo aukštikalnėse sąlygas, o dieną gyvena ir treniruojasi sau įprastoje aplinkoje. Taip kraujas maksimaliai prisotinamas deguonimi, pagerėja raudonųjų kraujo kūnelių gamyba, geriau funkcionuoja visos organizmo sistemos, atsakingos už deguonies patekimą į audinius.
Taigi kelias olimpinių medalių link yra daug sunkesnis, nei atrodo stebint sportininkų triumfo akimirkas.