Penkerius metus Lietuvoje didėję imigrantų srautai per krizę sustojo: pernai į Lietuvą gyventi atvyko 30 proc. mažiau užsieniečių, o šiemet – 16 proc.

Istorijos vingiai jau ne kartą parodė, kad Europos pakraštyje įsikūrusią Lietuvą įvairūs reiškiniai pasiekia paskutinę. Buvome paskutinė Europos šalis, į kurią atėjo krikščionybė, o dabar, regis, būsime viena paskutinių, kuriose užvirs tautų katilas. Tokių šalių kaip Lietuva, kur išėjęs į pagrindinę sostinės gatvę sutiksi vos vieną kitą kitokios rasės ar odos spalvos praeivį, Europoje beveik neliko. Londone ar Frankfurte jau gerokai turi pasistengti, kad margoje minioje pamatytum britą ar vokietį.

Dar prieš porą metų atrodė, kad diena, kai ir Gedimino prospektu ar Laisvės alėja plūs minios kinų, jau netoli. Tokias diskusijas 2006–2007 m. labiausiai kurstė žinios, kad aštrų darbo rankų stygių juntančios statybos įmonės ėmė vežtis darbininkų iš Kinijos, o didmiesčiuose sparčiai daugėja kinų restoranų. Atrodo, kad krizė daugiarasės visuomenės ateitį Lietuvoje keliais dešimtmečiais atitolino. Paskambinę į Kauno statybos bendrovę “Mitnija”, 2007 m. į Kauną atsivežusią 30 kinų, sužinojome, kad šioje įmonėje jau kuris laikas nebedirba nė vienas kinas.

“Lietuvos statybų sektoriuje krizė, todėl statybose dirbę kinai grįžo į gimtinę”, – paaiškino Kinų verslininkų asociacijos Lietuvoje prezidentas Baofeng Gao. Šios asociacijos atstovas Viktoras Kurakevičius pridūrė, kad išvyks ir daugiau: ne vienas Lietuvoje gyvenantis kinas dėl krizės jau dairosi į Lenkiją ar net kraunasi lagaminus.

Po vasaros atostogų padaugėja turkų

Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Dainius Paukštė apžvelgia, kad imigrantų Lietuvoje penkerius metus daugėjo: nuo 4,8 tūkst. 2003-iaisiais iki 9,3 tūkst. 2008-aisiais. Prieš krizę darbas, kaip pagrindinė imigrantų atvykimo į Lietuvą priežastis, net pralenkė šeimos susijungimo priežastį, vyravusią iki tol.

Labiausiai į Lietuvą imigruoti nori Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos, Moldovos piliečiai. Migracijos departamento duomenimis, jie užima pirmąsias vietas pagal prašymų dirbti Lietuvoje ar atnaujinti leidimus skaičių. “Kitų ES šalių piliečių į Lietuvą imigruoja nedaug – tik keli šimtai per metus”, – lygina D.Paukštė.

Ankstesniais metais daugėjo ir turkų bei kinų, atvykstančių į Lietuvą. Vilniaus universiteto Orientalistikos centro direktorius prof. hab. dr. Audrius Beinorius pastebi, kad, tarkime, turkų, ieškančių darbo, Lietuvoje padaugėja rudeniop, lietuvaitėms grįžus po atostogų.

“Tačiau per krizę imigrantų ėmė mažėti: 2009 m. – 30 proc., iki 6,5 tūkst., o per šių metų pirmuosius mėnesius sumažėjo 16 proc.”, – sako D.Paukštė.

Imigrantų sumažėjo beveik iš visų valstybių. Pavyzdžiui, Migracijos departamentas 2008 m. sulaukė 5 tūkst. baltarusių prašymų laikinai gyventi Lietuvoje, o 2009 m. – 3,5 tūkst. 2008 m. kreipėsi 1700 Turkijos ir 650 Kinijos piliečių, o 2009 m. – dvigubai mažiau.

Kinų kvartalui nepakanka kinų

,,Veido" archyvas

2009 m. pradžioje Lietuvos Respublikos piliečiai sudarė 98 proc. gyventojų. Specialistai tvirtina, kad panašūs ar net mažesni imigracijos, ypač iš trečiojo pasaulio šalių, mastai yra tik kitose Baltijos šalyse ir dar Rumunijoje bei Bulgarijoje. Nenuostabu, nes šios šalys Europos Sąjungoje pačios vargingiausios, tad ir mažiausiai patrauklios imigrantams.

“Pagrindinė priežastis, kodėl Lietuvoje nėra daug kinų, – tai mažas kraštas ir čia didelio verslo nesukursi. Didesnėse Europos šalyse, tokiose kaip Vokietija ir Prancūzija, kuriasi kinų kvartalai, nes ten gyvena ketvirta kinų karta, o Lietuvoje tik pirma antra”, – priežastis gvildena B.Gao, į Lietuvą atvykęs prieš trejus metus.

Kinų ambasados Lietuvoje duomenimis, mūsų šalyje gyvena daugiau nei 300 Kinijos piliečių. Tai didžiausias skaičius Baltijos šalyse, tačiau jų gerokai per mažai, kad Lietuvoje imtų kurtis kinų kvartalas. Nors B.Gao tvirtina, kad iki krizės į Lietuvą atvažiuodavo daugiau kinų, tačiau ne iš pačios Kinijos, o iš kitų Europos šalių. “Daugelyje Europos šalių rinka jau užpildyta – daug kinų restoranų ir didelė konkurencija, o Lietuvoje kinai dar matė galimybių, nes lietuviai labai mėgsta mūsų virtuvę”, – aiškina verslininkas.

A.Beinorius mato dar vieną priežastį, kodėl gausesnės kitų tautų bendruomenės Lietuvoje nesusikūrė net ekonomikai klestint: imigrantai linkę vykti ten, kur jau įsikūrusios jų bendruomenės, o apie Lietuvą daugelis nė negirdėję.

Beje, Lietuvoje labai menka ir kita tautinė diaspora, Europoje užimanti gana didelę imigrantų dalį, – indų. Indijos Respublikos garbės konsulo Lietuvoje Rajinderio Kumaro Chaudhary duomenimis, mūsų šalyje gyvena vos šimtas indų. Net kitose Baltijos šalyse jų daugiau: Latvijoje – 150, Estijoje – 400. “Apie pusę Lietuvoje gyvenančių indų dirba IT inžinieriais bankuose “Snoras”, “DnB NORD”. Jie atvyko prieš beveik trejus metus. Darbo sutartys turėjo baigtis šiemet, bet jos bus pratęstos ir specialistai čia liks dar vienus dvejus metus”, – pasakoja R.K.Chaudhary.

Pasak konsulo, prieš 10–15 metų indai į Lietuvą važiuodavo nelegaliai, bet dabar tokių nedaug, nes Indijoje ekonominė padėtis gera.

Be mažos Lietuvos rinkos, nepakankamai išplėtotos pramonės ir menkų galimybių įsidarbinti, užsieniečiai mini ir tai, kad į Lietuvą nėra lengva atvykti. Pasak R.K.Chaudhary, Lietuvoje norėtų kurtis daugiau indų, bet gauti leidimą čia dirbti nėra paprasta. Daugiausia jis išduodamas ketveriems metams, paskui turi grįžti į savo šalį ir vėl iš naujo dėl jo kreiptis.

Sunkumus atvykti į Lietuvą pabrėžė ir B.Gao: “Labai sunku gauti vizą tiesiai iš Kinijos į Lietuvą – tai gali užtrukti net pusę metų”.

Pagrindinė problema atvykėliams – kalba

Lietuvoje gyvenantys užsieniečiai, atvykę iš tolimų šalių, tvirtina, kad įsikurti mūsų šalyje gana lengva, o pagrindinė problema – kalbos barjeras. “Jauni žmonės nekalba rusiškai, o vyresni – angliškai, tad jei nemoki abiejų kalbų, su kuriais nors nesusišnekėsi”, – atvykėliams kylančius sunkumus vardijo B.Gao.

Kalbos barjerą mini ir indas Siva Kumaras. Informacinių technologijų kompanijos Indijoje specialistas atvyko diegti savo kompanijos sukurtos programinės įrangos “DnB NORD” banke. “Lietuvoje įsikurti buvo paprasta, nes pragyvenimas nėra brangus, ne taip kaip Danijoje. Vienintelė problema buvo kalbos barjeras, nes mažai žmonių kalba angliškai, tad iš pradžių kolegos lietuviai mums pagelbėdavo, pavyzdžiui, nuveždavo apsipirkti”, – pasakoja S.Kumaras.

Daugiau nei dešimt metų Lietuvoje gyvenantis Indijos konsulas apibendrina, kad Lietuva – maloni ir kitataučiams draugiška šalis. “Lietuviai mėgsta Indiją, daug jų vyksta ten ne tik kaip turistai, bet ir dėl jogos, ajurvedos. Lietuvoje juntamas domėjimasis indų filosofija, kultūra, tad čia atvykę indai jaučiasi labai gerai ir didelių sunkumų nekyla”, – dėsto R.K.Chaudhary.

Visi kalbinti užsieniečiai tvirtino didelių rasinių problemų mūsų šalyje nejaučiantys. Tačiau visiškai kitokį vaizdą susidarę su kitataučiais iš trečiųjų pasaulio šalių bendraujantys lietuviai.

“Mūsų Orientalistikos centre įvairias Azijos kalbas dėstę užsieniečiai pabrėžia, kad juos iš Lietuvos išgena tam tikras rasinis nepakantumas. Užsieniečiai nesijaučia saugūs: tai, kad prie jų kabinėjamasi, replikuojama ar jie būna sumušami, veikia neigiamai ir neskatina likti Lietuvoje”, – įspūdį susidarė A.Beinorius.

Ir Kinų verslininkų asociacijos teisininkas V.Kurakevičius pasakoja, kad smulkieji kinų verslininkai Lietuvoje susiduria su diskriminacija: jų parduotuvių nenori priimti Vilniaus prekybos centrai, jie brangiau moka už patalpų nuomą miestų centre.

Prarandame pinigus, išvengiame konfliktų

D.Paukštė neabejoja, kad ilgainiui Lietuvoje imigracijos mastas neišvengiamai didės. “Manau, tai tik laiko klausimas. Krizė baigsis ir Lietuvoje pajusime didesnį darbo rankų poreikį negu bet kurioje kitoje ES šalyje, nes neturėsime savų – mūsų darbo rankos dabar sparčiai išvažiuoja. O vieta tuščia ilgai nebūna”, – prognozuoja D.Paukštė.

Viena vertus, neturėdami didesnės imigrantų populiacijos prarandame tam tikras galimybes: pritraukti intelektinį potencialą ar paprasčiausiai turėti didelį indų, tailandiečių bei kitokių tautų nebrangių restoranų pasirinkimą. Kita vertus, išvengiame vidinių konfliktų, šiuo metu draskančių senąsias Europos šalis. “Eurobarometro” apklausos duomenimis, 42 proc. Maltos gyventojų ir 31 proc. britų mano, kad viena iš dviejų svarbiausių problemų yra imigracija. Tuo tarpu Lietuvoje imigraciją, kaip svarbią problemą, nurodė tik 2 proc. respondentų.

“Kaip lietuvis, aš tam tikra prasme džiaugiuosi, kad nepatiriame sunkumų, kokių turi Danija, Olandija, Prancūzija ir net Vokietija, – susijusių su integracija, religiniais, edukaciniais konfliktais. Kita vertus, kaip mažos šalies atstovas, suvokiu, ką prarandame ,– pinigus, intelektinį potencialą. Tolerancijos, pakantumo, gebėjimo suvokti kitoniškumą, kitos kultūros religinę praktiką, savitumą mes irgi neturime”, – įsitikinęs A.Beinorius.

Tuo tarpu senosiose Europos šalyse imigracijos keliamas problemas dar pagilino krizė, tad ten stiprėja ksenofobiškos nuotaikos. Italijos vidaus reikalų ministras šiemet pasiuntė ginkluotus karabinierius iškraustyti bedarbių imigrantų stovyklos pietuose, Didžiosios Britanijoje torių lyderis Davidas Cameronas pažadėjo, kad jei jo partija laimės ateinančius rinkimus, jis sumažins imigraciją 75 proc. Kai kurios valstybės, kaip Ispanija ir Čekija, moka imigrantams pinigus, kad jie išvyktų iš šalies.

O ekonomistai trimituoja, kad visa Europa, atsigaunant darbo rinkai ir senėjant visuomenei, sunkiai apsieis be imigrantų. Europos Komisija perspėja, kad iki 2050 m. ES gyvens 52 mln. mažiau darbingo amžiaus žmonių.