Gintaras Sarafinas
Ir po šių rinkimų vėl geriausiai jaučiasi tie, kurie juose nedalyvavo ir nebalsavo. O iš tų, kurie balsavo, dauguma nusivylę, – juk tas jų balsavimas nieko vertas. Įsivaizduokime, balsuoja žmogus už kurią nors partiją, ji surenka daugiausiai balsų, bet valdančiąją koaliciją sudaro gerokai mažiau mandatų gavusios partijos.
Arba kitas atvejis: balsuoja rinkėjas už tradicinę partiją ir kartu pasisako prieš populistus, tačiau po rinkimų partija, už kurią jis balsavo, susideda su, tarkime, populistinėmis Darbo ar Tvarkos ir teisingumo partijomis ir sudaro valdančiąją koaliciją. Kaip tokiu atveju jaustis rinkėjui? Ką apskritai tas jo balsas reiškia, jei niekas negali prognozuoti, kas nutiks po rinkimų, jei bet kas gali jungtis su bet kuo, svarbiausia – paimti valdžią. Taip diskredituojama pati koalicijos samprata. Tai ir nulemia paradoksą, kad jau praėjus savaitei po rinkimų nemažai žmonių būna nepatenkinti rinkimų rezultatais, net jei juose ir balsavo. Ir tai visiškai nekeista.
Partijų vadovai tuomet pasirenka labai keistą taktiką ir ima tvirtinti, kad jie nesikišą į savo partijos skyrių apsisprendimą ir pasirinkimą vietos valdžioje. Kitaip tariant, jiems nei šilta, nei šalta, jei konservatoriai susideda su “darbiečiais”, socdemais ar “tvarkiečiais”. Tai aukščiausias politinės nekultūros laipsnis. Ir paskui tie partijų lyderiai dar drįsta priekaištauti rinkėjams, esą šie nepilietiški, nesubrendę, lengvai pasiduodantys manipuliacijoms. O ką tie rinkėjai gali padaryti?
Iki šių rinkimų visiems nusivylusiems partijomis buvo siūloma balsuoti už nepriklausomus kandidatus. Bet dabar paaiškėjo, kad ir šis variantas ne ką geresnis, nes tarp tų nepriklausomų kandidatų išties nepriklausomų labai jau nedaug, o po rinkimų “nepriklausomieji” susijungė į keisčiausius darinius.
Tiesą sakant, priežasčių būti nusivylę rinkėjai turi labai daug, nes jie mulkinami pačiais įvairiausias būdais: juk partijos į savivaldos rinkimų sąrašus įtraukia savo lyderius, tačiau šie dirbti savivaldybių tarybose net minčių neturi; arba surašo partija savo rinkimų programą, kurios net patys nariai neskaito, ką jau kalbėti apie tų programų vykdymą.
Žinoma, partijos pasiteisinimą turi, esą jos sudarė koaliciją su kitomis partijomis, taigi savo programų įgyvendinti nebegali. Tačiau po tokių atvejų mes pereisime į kažkokį kitokį lygmenį, kažkokią kitokią erdvę, kur nei programų, nei pažadų, nei lankstinukų, nei reklamų apskritai nebereikės. Mes tiesiog žaisime rinkimus, balsuosime baksnojimo metodu arba mesime kauliukus, nes koks skirtumas, už ką balsuoti, kai Lietuvoje teliko viena partija – “Valdžios ėmimo”.
esminis klausimas – kas ir pagal kokius kriterijus nusprendžia kuri partija yra populistinė , o kuri ne? Na vienas tokių ekspertų , žinoma , yra gerbiamas autorius. O dar?
Na, populistinės yra tokios, kurios savo partiniuose manifestuose, o jie atsiranda paprastai tik prieš rinkimus (kaip ir, beje, pačios partijos. Galima paminėti Arūno Valinsko “Tautos Prisikėlimo Partiją) skelbia tai, ką plačioji masė nori girdėti, nesvarbu ar tie siekiai yra realūs, bent kiek įgyvendinami ir ar neprieštarauja sveikam protui ir moralei. O, kai susigundę mana iš dangaus rinkėjai išrenka populistus, po to, purkštauja, kad išrinko vagis, nes nieko nedaro, o tik sau gviešiasi.
Aplamai, populistinės partijos yra tokios partijos, kurios įsistegia prieš pat rinkimus, apeliuoja į masės norus, tačiau neturi jokio realaus pagrindo veikti. Dažniausiai jos atsiduria opozicijoje.