seselis

Lietuvoje prikurta daugybė kovai su korupcija skirtų tarnybų, tačiau iš tikrųjų nė viena jų už šią kovą nėra tiesiogiai atsakinga.

Lietuvos teisėtvarką ištiko šokas. Aukščiausiu politiniu lygmeniu – iš premjero ir energetikos ministro lūpų nuskambėjo tiesus kaltinimas: nedirbat. Rengiantis Ignalinos atominės elektrinės uždarymui jau išeikvota milijardas litų, o padarytų darbų iš esmės nėra. Korupcija akivaizdi, bet nė viena iš kovai su korupcija, europinių pinigų grobstymu, sukčiavimu bei banaliomis vagystėmis sukurtų teisėtvarkos institucijų nieko nepastebėjo. Tiksliau – piktybiškai nenorėjo pastebėti.

“Informacijos dėl galimo grobstymo, piktnaudžiavimo yra labai daug. Matau, jog mūsų tarnybos seka, kad visi procesai atitiktų teisės aktus, tačiau jos nesiekia ieškoti piktnaudžiavimo, korupcijos ar ardomosios veiklos požymių, jų šalinti, žiūrėti, kaip tą atlikti laikantis teisės aktų. Nėra siekio, kad veiklos, kurios kertasi su įstatymu, būtų išaiškintos ir nutrauktos”, – šie ministro Arvydo Sekmoko žodžiai, pasakyti po Seime vykusio padėties dėl Ignalinos AE uždarymo aptarimo, vienu metu skamba ir kaip diagnozė, ir kaip nuosprendis visiems profesionaliems “kovotojams su korupcija”.

Septynios auklės

Iš pirmo žvilgsnio Lietuva labai gerai pasirengusi kovoti su korupcija. Tuo vienaip ar kitaip užsiima net šešios tarnybos: Specialiųjų tyrimų tarnyba, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba, Valstybės saugumo departamentas, Valstybinė mokesčių inspekcija, Lietuvos muitinė, Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pridėjus prie jų dar ir Generalinę prokuratūrą (nes be prokurorų jokia byla negalima), išeina net septynios. Bet kuri iš jų tiesiogiai atsakinga už tai, kad korupcijos lygis Lietuvoje mažėtų? Nė viena. Viskas tarsi toje patarlėje: septynios auklės – vaikas be galvos.
Kaip tai atrodo praktikoje? Kiekviena išvardytų tarnybų kovoja ne su korupcija atskirai, o su kuria nors jos atmaina. STT – su politikų ir pareigūnų korupcija, FNTT – su pinigų plovimu, grobstymu bei sukčiavimu, VSD Trečioji valdyba prižiūri strategines ir energetikos įmones, mokesčių inspekcija – su mokesčių slėpimu, muitinė ir pasieniečiai – su kontrabanda. Tad kiekvienos iš šių tarnybų pareigūnai, susidūrę su galimos korupcijos apraiškomis, pirmiausia puola vertinti – čia mūsų veiklos sritis ar ne mūsų? Jei ne mūsų – tai tegu tuo užsiima “kaimynai”. Suveikia geležinis biurokratijos principas: jei gali nedaryti – nedaryk.

Bet taip būna geriausiu atveju. Pasitaiko ir atvirkščiai – kai kuri nors su korupcija kovojančių tarnybų, užsiimdama savo tiesiogine veikla, aptinka kitos tarnybos “klientus”, bet, prieš permesdama bylos tyrimą jiems, susirenka kovotojų su korupcija šlovės laurus. O rezultatas – vėlgi kaip patarlėje: kur dvi teisėtvarkos tarnybos pešasi, laimi korupcija.
Puikus to pavyzdys – trijų korupcija ir kontrabandos dangstymu apkaltintų Lazdijų, Biržų ir Panevėžio apylinkių teismų pirmininkų byla. Tuos aukšto rango teisėjų pėdsakus, kartu su britų kolegomis tirdami teroristinės Airių respublikonų armijos finansavimo iš cigarečių kontrabandos bylą, 2002-aisiais užėjo VSD pareigūnai. Klausydamiesi kontrabandininkų pokalbių jie užfiksavo ir šių pokalbius su teismų pirmininkais. Kitų metų vasarą saugumas šią informaciją triukšmingai paskelbė, trys teismų pirmininkai neteko darbo, o tolesnį bylos tyrimą VSD perdavė į STT ir Generalinės prokuratūros rankas. Rezultatas? Po kelerius metus trukusio bylinėjimosi visi įtariamieji buvo išteisinti.
Arba 2006-ųjų vasarą taip pat garsiai nuskambėjusi Šilų paukštyno ir Verslo paramos agentūros byla, kurioje kėsintasi aferos būdu gauti šimtatūkstantinę Europos Sąjungos lėšų paramą. Į vieną krūvą tuomet sulėkė Organizuotų nusikaltimų tyrimo tarnyba, FNTT, Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą tyręs Saugumo departamentas. Viešumoje minėtos garsios pavardės – tuometinio pretendento į ministro pirmininko postą Zigmanto Balčyčio sūnaus Donato, Darbo partijos pirmininko Viktoro Uspaskicho. Galiausiai D.Balčytis po ilgo teismų maratono buvo nubaustas pinigine bauda visai kitoje byloje, o V.Uspaskicho byla įstrigusi teisme.

Informacijos monopolija

Vis dėlto blogiausias dalykas – įstatymais įteisinta teisėtvarkos tarnybų monopolija tam tikros operatyvinės veiklos ar informacijos atžvilgiu.

Tarkime, STT turi išimtinę monopoliją politikų ir pareigūnų korupcijai tirti, tad visos kitos tarnybos, aptikusios tokios neteisėtos veikos apraiškas, turi perduoti jas STT. Bet jeigu STT vadovauja “geras ir supratingas” žmogus, tai kurios nors partijos atstovų veiklos galima ir netirti? Visi pamename, kaip dar visai neseniai STT agentai, vieną po kitos triuškinę savivaldybes, stropiai apeidavo tas, kurias valdė socialdemokratai. O kitos tarnybos jų veiklos tyrimu užsiimti negalėjo – ne jų daržas.

Savo ruožtu Saugumo departamentas turi monopolinę teisę organizuoti telefoninių pokalbių pasiklausymą. Ir visos kitos korupciją tiriančios tarnybos, norėdamos išgirsti, apie ką tariasi jų “klientai”, turi rašyti prašymus VSD, taip išduodamos saugumiečiams savo operatyvinės veiklos kryptį. Turint tokį monopolį pakanka VSD vadovybėje pasodinti “gerą ir supratingą” žmogų, ir visi saviškiai bus laiku perspėti nelaidyti liežuvių, nes jų veikla susidomėjo, tarkime, STT, FNTT ar kuri kita tarnyba.

Tuo tarpu FNTT turi monopolinę teisę stebėti finansinių srautų judėjimą ir gauti visą su konkrečiu asmeniu ar įmone susijusią finansinę informaciją. Savaime suprantama, kad kovoje su korupcija informacija apie įtariamojo bei jo aplinkos finansus neretai turi lemiamą vaidmenį. Bet tam, kad ją gautų, visos kitos tarnybos turi kreiptis su prašymu į FNTT, kuri jį gavusi (analogiškai kaip ir STT su prašymais klausytis telefoninių pokalbių) nesunkiai supranta, kuria kryptimi dirba ir kokius asmenis stebi “kaimynai”. Tad vėlgi – pakanka FNTT vadovybėje turėti “gerą ir supratingą” žmogų, ir visi saviškiai gali miegoti ramiai: kai tik STT, VSD, ONTT, muitinė ar kuri kita teisėtvarkos tarnyba susidomės jų finansais, iš karto bus perspėti.

Sunku pasakyti, ar toks esminės korupcinių bylų tyrimui informacijos išskaidymas ir monopolizavimas buvo sugalvotas ir įgyvendintas sąmoningai, ar taip išėjo savaime, siekiant tarsi gerų tikslų – kad būtų kuo daugiau nepriklausomų kovos su korupcija tarnybų. Svarbu tai, kad dabartinė sistema užtikrina, kad pakanka korumpuotiems politikams į vienos kurios iš šių trijų svarbiausių kovos su korupcija tarnybų vadovybę įdiegti “savą žmogų”, ir visa kova eina šuniui ant uodegos.

Gali kiek nori keisti buvusį STT ir VSD vadą Povilą Malakauską į Gediminą Griną, reikalauti FNTT vado Romualdo Boreikos atsistatydinimo, ieškoti pamainos dabartiniam STT vadui Žimantui Pacevičiui, dėti dideles viltis į naująjį muitinės vadovą Antaną Sipavičių. Jeigu pati sistema savaime yra supuvusi, galvų keitimas nepadės.