Užuot susikoncentravę į aplinkosaugos reikalavimų įgyvendinimo visuomeninę kontrolę, dalis lietuvių nusprendė sustabdyti Lietuvos valstybės civilizacinį progresą ir grįžti į pagonybės laikus. Jiems pataikaujantys politikai ir nuo mėnulio fazių priklausomi visuomenės veikėjai, ieškodami savo politinės nišos, atima iš Lietuvos valstybės ateitį.

Neaišku, girti ar ko prisirūkę trys susivienijimo „Būkime vieningi“ nariai Vygantas Kelertas, Vaidas Lekstutis ir Olegas Tytorenka išsiuntė laišką Baltarusijos ir Rusijos diktatoriams Aleksandrui Lukašenkai ir Vladimirui Putinui, prašydami gelbėti Lietuvą. Tikimasi sulaukti pagalbos žemaičių ir lietuvių kovoje su skalūnų dujų išgavimu Šilutės ir Tauragės rajonuose. “Mes – Žemaičiai ir Lietuviai suprantame, kad šiandien dienai mūsų vertybės: mūsų bendra kultūra, tradicijos, pasaulėžiūra, šeimos vertybės paversti į vakarų tuštybes. Mūsų tauta kantri, bet viskam yra ribos. Praradus viską, Mums liko tik švarus geriamas vanduo, kuris yra Mūsų ir Jūsų bendras turtas. Paskutiniu metu Žemaitijoje suintensyvėjo skalūnų dujų žvalgyba ir gavyba. Mūsų mokslininkai ir mokslininkai kitų šalių teigia, kad šis išgavimo būdas neišvengiamai prives prie ekologinės katastrofos ir neatstatomo Mūsų bendro geriamo vandens užteršimo. Kokiu būdu Mes galėtume sustabdyti šitą ir kitus Mums gresiančius Bendrus pavojus?“ – sakoma laiške (kalba netaisyta).

Tą pačią savaitę, kai buvo paskelbtas lietuvių ir žemaičių kreipimasis į Baltarusiją ir Rusiją, Lenkija pranešė, kad Lenborko Pamario vaivadijoje atvertas skalūnų dujų telkinys ir jau pradėjo tekėti dujos. Lenkija kasmet sunaudoja apie 15 mlrd. kubinių metrų dujų, o jų Geologijos institutas tvirtina, kad skalūnų dujų atsargos Lenkijoje sudaro 768 mlrd. kubinių metrų.

Lenkijos vyriausybė jau kramto nagus dėl to, kad sugriežtino skalūnų dujų žvalgybos bei išgavimo sąlygas ir iš Lenkijos pasitraukė amerikiečių bendrovės „Marathon Oil“ ir „Talisman Energy“. Lenkijos vyriausybė suskubo taisyti sugriežtintas skalūnų dujų išgavimo taisykles, paisydama geologų siūlymų išduoti dujų žvalgybos leidimus ne vieniems metams, kaip buvo ankščiau, o dvejiems, leisti žvalgybos leidimus paversti eksploatavimo leidimais be naujų sąlygų ir derybų, netaikyti giežtų aplinkosaugos sąlygų aplink gręžinius.

Lunatikų laiškas Rytų kaimynų diktatoriams galėtų būti laikomas tik pokštu ir būtų galima į jį nekreipti dėmesio. Bet jų idėjos ir agresyvus veikimas sulaukia nemažos visuomenės dalies palaikymo. Prie jo prisideda ir premjero Audriaus Butkevičiaus neveiklumas, užprogramuojantis Lietuvos atsilikimą dar vienoje – skalūnų dujų ir naftos išgavimo srityje.

Istorikas Algimantas Kasparavičius tiksliai fiksuoja tai, ko nemato Lietuvos politikai ir apskritai didelė Lietuvos elito dalis: Lenkija Lietuvą lenkia politinės minties laisvės, liberalizmo, originalumo ir politinės valios tvirtumo, nuoseklumo bei kasdienės politinės praktikos standartais. Šios politinio elito savybės yra lemiančios valstybės progreso galimybes. Tūpčiojantys vietoje, bijantys savo šešėlio ar įklimpę į priklausomybę nuo reitingų Lietuvos politikai atima iš Lietuvos valstybės dinamiško vystymosi galimybes. Būtent dėl Lietuvos ekonominio ir su juo susijusio socialinio atsilikimo, aiškios ateities vizijos ir prioritetų neturėjimo šalį palieka piliečiai.

Kodėl taip atsitinka, kad atskiros bendruomenės save marginalizuoja ir pradeda ieškoti išeičių, savo energiją nukreipdamos ten, kur jų tikrai nėra. Šiuolaikinis psichologijos mokslas teigia, kad dažniausios žmonių tarpusavio konfliktų priežastys yra dvi. Pirma, kai žmogus ar dalis žmonių yra atakuojami ir prieš jų valią kontroliuojami, antra, kai žmogus ar atskiros žmonių grupės yra ignoruojamos.

Skalūnų dujos nėra vienintelis konfliktas, kuriame susiduria praeitis ir ateitis, tamsa ir noras blaiviai bei aiškiai matyti ateitį. Dalis visuomenės, negalėdama ar nenorėdama suvokti naujos realybės, priešinasi bet kokioms naujovėms ir ignoruoja būtinybę keistis.

Į Lietuvos valstybės praeities ir ateities koordinačių sistemą galima įrašyti ir daug kitų kasdienių konfliktų bei konfliktėlių. Valstybininkų skandalas, pulkininko Vytauto Pociūno žūties mistifikavimas, šizofreniškas pedofilijos skandalas – visa tai mūsų civilizacinio atsilikimo, politinio neraštingumo, nesugebėjimo matyti pasaulio atviromis akimis rezultatai. Žengimas per nuolat prasidedančias, bet niekaip nesibaigiančias švietimo, sveikatos apsaugos, teisėsaugos reformas susijęs su mūsų gebėjimais racionaliai įvertinti dabartį ir neignoruojant realybės suprojektuoti ateitį.

Realybė nuolat keičiasi. Ekonominį nuosmukį keičia atsigavimas, su nedideliu atsilikimu taip pat svyruoja ir politikų optimizmas bei populizmas. Kuo politikas nesąžiningesnis arba bukesnis, tuo jo viešas veikimas labiau susijęs su nepagrįstais piliečių lūkesčiais. Neatsakingai žadama padaryti visą Lietuvą gamtiniu draustiniu, saugomomis teritorijomis, atstatyti visus Lietuvos dvarus ir kartu užtikrinti darbo vietų kūrimą, užsienio investicijas ir mažas sąskaitas už šildymą, dideles pensijas. Tik politinio idioto galvoje tai lengvai realizuojama. Belieka apgailestauti, kad sveiko proto ir realybės suvokimo, valstybingumui įžengus į trečiąjį dešimtmetį, Lietuvoje ne daugėja, o mažėja.

Norintieji gyventi balanos gadynėje, apsikaišę šiaudinę trobą kunigaikščių paveikslais, turi žinoti paprastą dalyką: jie tikrai turi teisę taip gyventi. Bet privalo ir suprasti, kad tada Lietuvoje jie liks vieni. Gyvenimo kokybė yra tai, ką Lietuva privalo užtikrinti savo piliečiams, tiksliau, leisti jiems tai užsitikrinti patiems. Jei saujelė krišnaitų ar gyvenimo iš mėšlo drėbtose pašiūrėse šalininkų norės šaliai padiktuoti savo gyvenimo būdą, jie turėtų prisiimti atsakomybę, kad iš Lietuvos bus emigruojama dar spartesniu tempu. Civilizaciją, progresą norintys paneigti asmenys dažniausiai yra veidmainiai, pasisakantys prieš technologinį progresą, bet patys nuolat reikalaujantys valstybės globos ir paramos iš mokesčių mokėtojų lėšų.

Šiuolaikinis žmogus gyvena modernų gyvenimą, kuriam reikia civilizacijos teikiamų patogumų, susijusių su vis didėjančių energijos naudojimu. Jei norime neatsilikti ir išlikti konkurencinga, eksportuojanti valstybė, mums ir mūsų pramonei reikia konkurencingų energijos šaltinių kainų. Skalūnų dujos yra rimta alternatyva, galinti mus išvaduoti nuo Kremliaus energetinės priklausomybės. Savaime suprantama, kad žengimas progreso keliu negali būti atsietas nuo gamtos, biologinės įvairovės išsaugojimo. Bet modernios technologijos todėl ir yra modernios, kad leidžia tinkamai suderinti progresą ir aplinkosaugą.

Dr. Algimantas Šindeikis

Įkirta

Belieka apgailestauti, kad sveiko proto ir realybės suvokimo, valstybingumui įžengus į trečiąjį dešimtmetį, Lietuvoje ne daugėja, o mažėja.