Jau du dešimtmečius ne tik studentai, bet ir visa Lietuvos visuomenė laukia aukštojo mokslo reformos, kuri žymėtų naują studijų kokybę, didesnį studijų prieinamumą, leistų kurti intelektinę pridėtinę vertę.

Vertinant studentų akimis, iki pat 2008-ųjų sąlygos studijuoti Lietuvoje buvo palyginti neblogos – studentai ir jų tėvai, kad ir neturėdami pakankamų finansinių išteklių, galėjo sau leisti studijuoti didžiųjų miestų aukštosiose mokyklose. Tačiau vos Lietuvą pasiekusi ekonominė krizė atskleidė silpniausias mūsų švietimo sistemos grandis.

Pirma, nesant aiškiai nustatytų ir siekiamų prioritetų, aukštojo mokslo finansavimo našta buvo perkelta ant studentų pečių (iki 2008 m. Lietuvoje buvo vos keli procentai studentų, mokančių visą studijų kainą: apie 50 proc. nemokėjo nieko, o likusi dalis mokėjo įmoką iš dalies – 520 Lt per semestrą). Prasidėjus pastarajai aukštojo mokslo finansavimo pertvarkai, studijų kainos pakilo keletą kartų, pasiekė ne tik Lietuvos, bet ir Europos rekordus. Atvirkščiai proporcingai studijų kainų kilimui ir visą kainą mokančių studentų procentinei daliai parama studentams mažėjo – stipendijų fondai buvo sumažinti 50–60 proc., studijų paskolos pabrango dvigubai ir yra neprognozuojamos (nefiksuota palūkanų norma, nelankstus ir su pajamomis nesusietas paskolų grąžinimas, palūkanų mokėjimas dar studijų metu). Nors socialinės stipendijos buvo padidintos ir praplėstos jų gavėjų gretos, faktiškai šie pokyčiai atsirado dėl sprendimų, priimtų dar 2004–2008 m. Seimo kadencijos pabaigoje.

Antra, akademinė infliacija. Valstybė nuo pat nepriklausomybės atkūrimo nevykdo ūkio ir specialistų poreikių planavimo, todėl aukštosios mokyklos dėmesį skyrė ne kokybei, o sparčiai plėtrai. Buvo “gaminami” specialistai, kurie po studijų negali rasti tos specialybės atitinkančio darbo. Visa švietimo sistema tapo greitojo maisto principu veikiančiu fabriku – vidurinėje mokykloje vertinami ne žmogaus gabumai, o egzaminų rezultatai, ta pačia kryptimi pasuko ir aukštosios mokyklos. Egzaminų rezultatai ir diplomo priedėlio “grožis” tapo etalonu, tačiau kas atsitiko su studijų kokybe? Nieko. Fiksuojamas rekordinis studijų programų nuvertėjimas, kai studentai renkasi studijas ne pagal jų kokybę, o pagal prieinamumą ir lengvumą. Tuo metu aukštosios mokyklos stengiasi žūtbūt pritraukti studentų ir aukoja kokybės reikalavimus.

Trečia, laisvosios rinkos konkurencijos modelis aukštojo mokslo lavinimo paslaugas pavertė akademinėms vertybėms prieštaraujančiu verslu. Tradiciškai čia turėtų galioti konkurencijos dėsniai, kad studijų kaina turi atitikti studijų kokybę ir studijuojančiųjų ateities lūkesčius. Deramų saugiklių neturinti studentų krepšelių sistema kokybę paaukojo dėl aukštųjų mokyklų administracijų noro pritraukti kuo daugiau lėšų, t.y. kuo daugiau studentų. Tačiau dar blogiau, kad sistema sukasi pati sau ir niekas valstybėje negali atsakyti į du esminius klausimus: kokia bus švietimo sistema po penkerių ar dešimties metų ir kokių specialistų reikės valstybei?

Taigi kas studentams siūloma šiandien? Nežinomybė visur: vidurinių mokyklų mokymo programos keičiamos kasmet; nėra objektyvios informacijos apie aukštųjų mokyklų teikiamą išsilavinimą; pasirinkti studijų nepadeda ir valstybė, nesugebanti pateikti bent apytikslių prognozių apie reikalingus specialistus; neaišku, už ką studentai išgyvens studijų laikotarpį ir kokiais pinigais susimokės už pačias studijas; dominuojantis jaunimo nedarbas iš anksto panaikina viltis susirasti darbą baigus studijas ar studijų metu; šiandien skolinantis lėšų studijoms ir pragyvenimui lieka neaišku, kiek kartų didesnę sumą teks grąžinti ir ar bus iš ko ją grąžinti. Galima vardyti ir daugiau, bet net ir suminėtos bėdos skatina susimąstyti ir palyginti Lietuvos bei užsienio valstybių suteikiamas galimybes studijuoti ir dirbti. Todėl šiemet matome rekordinį emigracijos mastą, kai didžiąją dalį išvykusiųjų sudaro Lietuvos abiturientai ir absolventai: šių metų statistika rodo, kad 60 proc. šiemet išvykusiųjų yra 20–29 m. amžiaus, o 77 proc. visų išvykusiųjų – įgiję aukštąjį išsilavinimą.

Šioms problemoms spręsti nereikia kardinalių pokyčių, tereikia apsispręsti, ar švietimas Lietuvoje yra pripažįstamas ir remiamas prioritetas, ar tik politinė fantazija. Lietuva, būdama Bolonijos proceso ir Europos aukštojo mokslo erdvės dalis, turi visas galimybes mokytis iš toliau pažengusių valstybių, bet tam reikia būti atviriems, pripažinti, kad dar turime ko siekti ir mokytis. Tuomet bus galima ne tik kalbėti apie pokyčius, bet iš tikrųjų keisti ir keistis – vykdyti tikrą švietimo reformą, keičiant visą sistemą, o ne pavienes jos dalis.

Arūnas Mark yra Lietuvos studentų atstovybių sąjungos prezidentas