Sociologinės apklausos liudija, kad šiuo metu kas antras bedarbis dirba, ir dirba nelegaliai.

Registruotas nedarbas šalyje mažėja – kol kas gana nedrąsiai, bet išties optimistišką žinią skelbia Lietuvos darbo birža. Drąsos daug ir negali būti: kaip žinoma, nedarbą veikia sezoniškumas.

Apie iš tiesų mažėjantį nedarbą galėsime kalbėti, kai siūlomų darbų skaičiaus nedidins tik vasarą ir rudeniop įprastai pasipildę terminuotų darbų pasiūlymai. Kol kas skaičiai vis dar išlieka gąsdinantys – šio mėnesio pradžioje teritorinėse darbo biržose buvo registruota 14,3 proc. visų darbingų šalies gyventojų. Kaip paaiškėjo iš “Swedbank” Asmeninių finansų instituto užsakymu  “Spinter tyrimų” atliktos sociologinės apklausos, tik 37 proc. Lietuvos gyventojų artimiausioje sau aplinkoje neturi bedarbių.

Ką iš tiesų reiškia darbingam žmogui neturėti darbo, pasakyti gali tik tas, kuris pats jo neteko ar tas, kuris paieškas nesėkmingai tęsia jau gana ilgai. Aišku viena – su pinigų stygiumi tai glaudžiai susiję, tad pernelyg nestebina sunkią akimirką bedarbio ištarti žodžiai, esą geriau jau tuos įvairiems mokymams skirtus pinigus bedarbių šeimoms darbo biržos padalytų.

Kaip žinoma, darbo neturintiems asmenims perkvalifikuoti, viešiesiems darbams ar verslumui skatinti skiriama išties nemažai milijonų – čia daug prisideda Europos Sąjungos parama.

Mintys apie šių pinigų padalijimą, žinoma, negali būti vertinamos rimtai. Tačiau kol diskutuojama apie jų panaudojimą ir šio efektyvumą, apie neturinčiuosius darbo vertėtų kalbėti kiek kitaip nei įprastai: ne skaičiuoti, kiek ir į kokias priemones bedarbių nusiųsta, o labiau pasidomėti pačių bedarbių motyvacija keisti profesiją, įgyti naujų žinių, tapti konkurencingiems darbo rinkoje ir pagaliau – tapti mokesčius mokančiais darbuotojais.

Jau minėtas tyrimas atskleidė, kad 54 proc. nedirbančių Lietuvos namų ūkių narių gauna pajamų iš vienokios ar kitokios darbinės veiklos. Vadinasi, kad penki iš dešimties į darbo biržų sąrašus įtrauktų bedarbių gauna neapmokestintų pajamų, dar tiksliau – kas antras bedarbis dirba, ir dirba nelegaliai. Paaiškėjo, kad daugiausia bedarbių užsiima atsitiktiniais darbais Lietuvoje, kas penktas gauna pajamų iš nuolatinio arba reguliaraus, tačiau nelegalaus darbo, dalis verčiasi savais versliukais arba imasi trumpalaikių darbų užsienyje.

Tokiu būdu gautos lėšos sudaro apie 17 proc. statistinio Lietuvos bedarbio gaunamų lėšų. Prie jų pridedamos nedarbo išmokos (23 proc. nuo visų pajamų), kitos socialinės pašalpos (24 proc.) ir artimųjų parama (36 proc.). Pajamos iš nelegalios veiklos beveik trečdaliui bedarbių sudaro didžiausią jų finansinių pajamų dalį.
Nepanašu, kad žinia apie išsikerojusį nelegalų darbą kam nors būtų paslaptis. Štai Valstybinė darbo inspekcija yra įkūrusi pasitikėjimo telefono numerį, kuriuo galima pranešti apie nelegalų darbą, kaip skelbia Inspekcijos informacija, “apvagiantį ir valstybę, ir Tave”. Prie šios iniciatyvos prisidėjo ir Lietuvos darbo birža, kuri kartu susirūpino ir tuo, kad darbo biržų veikla taptų naudingesnė sąžiningiems bedarbiams, tad ėmė be gailesčio iš sąrašų braukti tuos bedarbius, kurie nevykdo savo pareigų.

Bet ką tai keičia? Cituojamo tyrimo duomenimis, darbų nebuvimą kaip priežastį, dėl kurios neturi oficialaus darbo, įvardija 69 proc. bedarbių ar su jais gyvenančių asmenų. 23 proc. neslepia – bedarbio pašalpa ir kitos socialinės išmokos ar lengvatos yra didesnė nei siūlomas darbo užmokestis. Taigi 35 proc. dirbančių bedarbių sako oficialiai neįsidarbinantys, nes nenori netekti kitų pajamų (t. y. nedarbo ir socialinių išmokų) ir lengvatų. Tiek pat žino, kad įsidarbinę legaliai gautų mažesnę algą, o šeši iš dešimties tvirtina, kad įdarbinti oficialiai nenori darbdavys.

Nelegalaus darbo kontrolę ir prevenciją vykdančios institucijos visos kartu per pirmąjį šių metų pusmetį nustatė tik per 3,1 tūkst. nelegaliai dirbusių asmenų. Remiantis minėtais tyrimo rezultatais, bent kartais nelegaliai dirba per pusantro šimto tūkstančių. Akivaizdu, jog situacijai pakeisti nepakaks tik medžioklės ir baudų. Tam reikia įvairius aspektus apimančių sprendimų. Pradėti, rodos, reikėtų nuo pačių bedarbių informavimo (pavyzdžiui, apie verslo galimybes ir procesus) bei jų savivokos ir motyvacijos dirbti legaliai kėlimo.

Odeta Bložienė yra “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Lietuvoje