Per pastaruosius dvidešimt metų žodis “elitas” Lietuvoje vietoj teigiamos įgavo iš esmės neigiamą prasmę.

Atkūrus nepriklausomybę apie mūsų politikos, verslo, kultūros elitą šalies gyventojai atsiliepdavo teigiamai ir netgi pagarbiai, o dabar – skeptiškai, bjauriai ir su ironija. Ypač didelis smūgis tiek žodžiui “elitas”, tiek elito įvaizdžiui buvo suduotas, kai mūsų visuomenę hiperbolizuojant pradėta skirstyti į dvi dalis – elitą ir “runkelius”.
Bet iš tiesų buvo perlenkta lazda, tad ir žodis “elitas”, ir pats mūsų elitas verti reabilitavimo. Tai nebūtinai reiškia, kad jie verti daugiau pagarbos, bet ir paniekos nenusipelno tiek, kiek gauna dabar. Juk kad ir ką kalbėtume, mūsų valstybė turi savo elitą, tai yra savo visuomenės viršūnę, geriausią jos dalį.
1990–1995 m. elitą persipindami sudarė “senojo” ir “naujojo” elito atstovai, o dabar vis didesnę dalį sudaro naujasis, savasis elitas. Taigi jis niekieno neprimestas, niekas jo dirbtinai nesukūrė, jis susiformavo natūraliai, savaime. Tiesa, jis mažesnis, turintis mažiau intelektualinio potencialo, bet tai lėmė istoriniai vingiai, juk daugybę tikrųjų elito atstovų Lietuva prarado dėl emigracijos karo metais, pokario tremčių bei komunistinės santvarkos, kurios vertybės buvo visai kitokios.
Savaitraštis “Veidas”, remdamasis dviem sociologinėmis apklausomis, pabandė parodyti, kaip atrodo šių laikų elitas ir kokios asmenybės jį sudaro. Taip, jame yra keletas nesusipratimų, keletas keistuolių ar net “papuvusių” veikėjų, tačiau visuma tikrai nėra atgrasi ir beviltiška.
Beje, dabartinis mūsų elitas – gana tikslus mūsų visuomenės atspindys. Pavyzdžiui, apklausų duomenimis, tarp mūsų verslo elito šiandien figūruoja tokios pavardės, kaip Robertas Dargis, Darius Mockus, Andrius Janukonis, Nerijus Numavičius, Ramūnas Karbauskis, Danas Arlauskas, Tautvydas Barštys, Algimantas Kondrusevičius, Vladas A.Bumelis, Augustinas Rakauskas. Bet juk visi kartu – jie tiesiog tobulas mūsų verslo atspindys.
Iš tiesų savo elitą mes turėtume ne smerkti ar šaipytis iš jo, o nuolat jam priminti jo misiją, atsakomybę ir vertybes. Juk ankstesnių laikų elitas nulėmė mūsų valstybės dabartį, o šių laikų elitas daug įtakos turės mūsų šalies ateičiai. Tiesa, neretai mūsų visuomenė elitą ima suvokti neadekvačiai ir, pavyzdžiui, į politikos elito veikėjus ima žvelgti kaip į mesijus. O tai nėra išmintinga ir signalizuoja apie nemažos dalies mūsų šalies gyventojų nesusivokimą, nepasitikėjimą savo jėgomis.
Iš tiesų elitui mes turėtume priminti jo pareigas, jo atsakomybę ir laukti iš jo gal tik kiek daugiau prognozuojamumo ir aiškių krypčių, kur link žygiuoja mūsų Lietuva. Teoriškai mūsų elito atstovai turėtų būti vizionieriai, strategai, valstybės patriotai. Gal ir klystu, bet man atrodo, kad tarpukario elito atstovai buvo patriotiškesni, įžvalgesni ir didesni vizionieriai nei dabartinių laikų. Juk jie dirbo daug sunkesnėmis sąlygomis ir sugebėjo sumąstyti ir atlikti tokias išmintingas žemės, švietimo, kooperacijos, finansų reformas, suvaldyti krizes, nuosekliai didinti žmonių patriotizmą ir tikėjimą savo valstybe.
Dabar tų vizionierių bei strategų (beje, šie žodžiai šių laikų Lietuvoje taip pat stipriai apniokoti) turime mažiau, nei norėtųsi, bet šiek tiek turime. Be to, mums dar padeda Europos Sąjunga. Tad iš principo judame į priekį, o ne atgal. Mūsų elitas bręsta, tad gal ir jis ilgainiui ims geriau suvokti savo misiją. Ir galbūt ne tik Estijoje, bet ir Lietuvoje įvyks sveikatos, švietimo, kitų sričių reformos. Tai yra galbūt švietimo, sveikatos ir kitų sričių elitas nuspręs, kad jau metas proveržiui ir kad Lietuva verta geresnės ateities nei tokia, kurią mes pasieksime tiesiog plaukdami pasroviui.