Visi dabar planuojami vykdyti energetikos projektai jau turėjo būti baigti ar bent artėti prie pabaigos. „Veidas“ analizuoja, kas kaltas, kad taip nėra.

Visi namai renovuoti, didelė dalis jų šildomi pigiu vietiniu biokuru, tad sąskaitos, palyginti su tuo, kas mūsų laukia šį šildymo sezoną, sumažėjusios vos ne perpus. Atsinaujinantys energijos šaltiniai, suskystintų dujų terminalas, „LitAmber“ dujų jungtis su Lenkija ir du elektros tiltai – į Švediją ir į Lenkiją Lietuvą daro nebe taip priklausomą nuo Rusijos. Ignalinos atominės eksploatavimo baigimo darbai artėja prie pabaigos, naujojoje Visagino branduolinėje jėgainėje rengiamasi atidarymo iškilmėms.
Taip šiandien atrodytų Lietuvos energetika, jei būtume nuosekliai įgyvendinę tai, ką buvome susiplanavę. Daugiabučių renovacija, atsinaujinančių energijos šaltinių plėtra, nauja atominė buvo numatyta jau pirmosios Vyriausybės programoje, jungtys su Lenkija, dujų saugyklos – Energetikos strategijoje dar 1994 m.
Tačiau šiandien situacija diametraliai priešinga: esame kone vienintelė tokia energetinė sala ES, kuri iš didžiausios Europoje eksportuotojos tapo didžiausia importuotoja. Šiuo metu importuojame apie 80 proc. visų energijos išteklių bei daugiau kaip 60 proc. elektros energijos, ir praktiškai iš vieno tiekėjo. Energetikos aspektu tebesame buvusios Sovietų Sąjungos sistemos dalis, o vienintelis siūlelis, vedantis ne Rytų kryptimi, – estų dėka turima jungtis su Suomija, kuri lemiamos įtakos apsirūpinant elektros energija neturi.
Kodėl patekome į tokią situaciją ir kas dėl to kaltas?

Ant Ignalinos branduolinės adatos
Lietuvos sprendimų priėmėjai vis praranda sveiką nuovoką, sėdę ant branduolinės energetikos adatos. Kol Ignalinos atominė gamino pigią elektros energiją, beveik visi siūlymai didinti energetinę nepriklausomybę, taupyti energiją ar plėtoti atsinaujinančių šaltinių energetiką atidėti neapibrėžtai ateičiai.
Energetikos ekspertas akademikas Jurgis Vilemas primena, kas mus buvo taip užliūliavę: iš sovietmečio buvome paveldėję netgi perteklinį energetikos ūkį – Lietuva buvo elektros energiją eksportuojanti valstybė, perdavimo sistemos, transformatorinės buvo priderintos net prie gerokai didesnių, nei mums reikėjo, poreikių. Be to, iki 2005 m. buvo labai mažos pirminės energijos – dujų kainos, vos 80 dolerių už 1 tūkst. kub. m, o dabar mokame beveik penkiagubai. „Tokia situacija suformavo nuostatą, kad, žiūrint ne iš politinių, o iš ekonominių pozicijų, nelabai ką reikėjo ir daryti – tik prižiūrėti didelį ir brangų turimą ūkį, o atominė elektrinė buvo prioritetas“, – primena J.Vilemas.
Tačiau visi puikiai žinojo, kad toji neapibrėžta ateitis iš tikrųjų apibrėžta: atominė elektrinė neamžina, juo labiau 1994 m. mainais į narystės ES pažadą tuometė socialdemokrato Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė davė pažadą 2009 m. pabaigoje atominę elektrinę uždaryti. Gal reikėjo išsiderėti neuždaryti AE anksčiau eksploatacijos pabaigos laiko, bet jei jau įsipareigojome tai padaryti, buvo belikę tam rengtis.
Penkiolika metų tam turėjo užtekti. Tačiau politikai sumanė pagudrauti: ypač Gedimino Kirkilo vadovauta socialdemokratų Vyriausybė vilkino energetikos projektus kaip išmanydama, kad priartėjus lemiamai datai Lietuva energetiniu požiūriu atrodytų visiškai bejėgė, stumiama į Rusijos glėbį. Absurdas, bet beveik iki pat finalinio mygtuko paspaudimo Seimas dar svarstė rezoliucijas dėl Ignalinos AE antrojo bloko darbo pratęsimo.
Taip tikrai likom basi žiemą, už ką atsakomybę turėtų prisiimti visi premjerai po 1994 m. sutarties su ES pasirašymo, o ypač socialdemokratai Algirdas Brazauskas ir G.Kirkilas, vadovavę Vyriausybėms tada, kai reikėjo sparčiai rengti alternatyvas Ignalinos AE. Lengviausia pasiteisinti realios politinės daugumos neturėjimu. Bet iš tikrųjų tai buvo juodas populizmas, o kas galėtų paneigti, kad ir ne sąmoningas valstybės stūmimas atgal į posovietinę erdvę bei priklausomybę nuo Rusijos. „Tiek visko susipina, daug ką žinome, bet daug ko ir nežinome tose povandeninėse srovėse, ypač politikos ir geopolitikos srityse. Bet pas mus kaltų nebūna“, – ironizuoja Kauno technologijos universiteto Energetikos technologijų instituto direktorius prof. dr. Jonas Gylys.
Žinia, nemokamų pietų nebūna. Dėl to, kad ne tik nepasirengėme energetinių alternatyvų, be to, dar ir prisirašėme nenaudingų Lietuvai AE eksploatavimo nutraukimo darbų sutarčių, visų pirma kalti minėti pastarųjų dviejų socialdemokratų Vyriausybių premjerai. Tačiau ir dabartinis premjeras konservatorius Andrius Kubilius, ir jo atsivestas į Vyriausybę energetikos ministras Arvydas Sekmokas taip pat nesugebėjo užtikrinti, kad jau jų parinkti Ignalinos AE vadovai pasiektų lūžį įgyvendinant svarbiausius uždarymo darbus, o ne garsėtų gobšumu, savanaudiškumu, skandalais ir milijonais maitinamais abejotinos reputacijos konsultantais.
„Lietuva, perėmusi Ignalinos AE, įrodė, kad gali patikimai ją eksploatuoti, dėl ko labai baiminosi visa Europa, o tai, kas dabar ten vyksta, diskredituoja Lietuvą, kaip aukštų technologijų valstybę branduolinės energetikos srityje“, – mano pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės energetikos ministras prof. habil. dr. Leonas Ašmantas.

Vėl ant branduolinės, šįsyk Visagino, adatos

Dar neišsilaižę Ignalinos AE bėdų – tiek dėl pigios elektros ramybėje uždelstų alternatyvų AE, tiek dėl gėdingo uždarymo darbų – vėl sėdome ant naujos branduolinės adatos. Ekspertai priekaištauja dabartinei Vyriausybei, kad kiti energetikos projektai kenčia dėmesio ir lėšų stygių, nes susikoncentravome į naujos AE projektą, kuris, kaip ir visi kiti energetikos srityje, vėluoja. Jei jau Lietuva apsisprendė būti branduoline valstybe, nauja atominė turėjo pradėti veikti vos uždarius senąją, paskui garantuota įkurtuvių data minėti 2015-ieji, dabar – 2020-ieji.
2009 m. atkurta Energetikos ministerija, nors kitų projektų sąskaita, susikoncentravo būtent į šį, pernai patyrė fiasko pasitraukus vieninteliam potencialiam strateginiam investuotojui, o projekto partneriai taip pat neatrodo tokie jau entuziastingi: estai yra gąsdinę, kad jei projektas bus taip vilkinamas, statys savo jėgainę, naujasis latvių prezidentas Andris Bėrzinis yra suabejojęs, ar apskritai šalis dalyvaus projekte, lenkai buvo užsiprašę nerealiai didelės dalies elektros energijos, o Lietuvos ir Lenkijos projektai, tiksliau, jų vilkinimas, apskritai tampa tradicija, kol kas, deja, be išimčių.
Dėl pirmųjų surastų ir prarastų strateginių investuotojų iš Pietų Korėjos mūsų energetikos strategus gal ir galima laikyti geopolitikos auka. Tačiau Energetikos ministerija atrodo beviltiškai, kai rugsėjį atsistatydinus energetiką kuravusiam Romui Švedui ir atleidus buvusį Ignalinos AE vadovą, vėliau korporatyvinių reikalų direktorių Osvaldą Čiukšį, beveik du mėnesius jiems nerasta pamainos Briuselyje, kur dabar vyksta lemiami mūšiai dėl europinių fondų naujam 2014–2020 m. finansiniam laikotarpiui. O juk tai ypač svarbu, nes tai lems ir kiek sunkesnis bus valstybės skolos akmuo po mokesčių mokėtojų kaklu. Juolab tebėra laikoma paslaptimi, kiek Lietuvai kainuos nauja atominė, o šios didžiulės išlaidos kažkaip neatsispindi valstybės skolos prognozėse.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/lietuvos-energetika-zlugdo-trypciojimas-vietoje-kas-ji-lemia) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.