Energetikos infrastruktūros plėtra: ar verta triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių?

Šio straipsnio idėją pamėtėjo ne tiek garbių pašnekovų komentarai, kiek jų užuominos ir atsidūsėjimai “ne spaudai”. Energetikos įmonių, kurioms pavesta vykdyti plėtros projektus, vadovai neretai patys stebisi gigantiškais ir nesuderintais šalies, kurioje nuolat mažėja gyventojų, infrastruktūros plėtros užmojais, tačiau savo darže teisinasi prievole vykdyti Vyriausybės nutarimus, o į kolegų darželius iš solidarumo akmenų nesvaido.
Populiariau dėstant, energetikos plėtra primena agresyvią draudimo rinkos praktiką, kai klientai (šiuo atveju – visi elektros, dujų ir šilumos vartotojai) raginami triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių. O jei stokoja sąmoningumo savanoriškai investuoti į visapusišką energetinį saugumą, tuomet tol gąsdinami “blackout’ais” ir “Ivano prisuktais čiaupais”, kol pripažįsta, kad ne pinigai gyvenime svarbiausia.
Dėl šios priežasties Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie kitokias energetikos tendencijas, nei energetinės nepriklausomybės siekis. Pasitelkę šiek tiek semiotikos įgūdžių, šiek tiek sveiko įžūlumo ir pavaizdavę esamą situaciją grafiškai, vietoj kryptingą politiką atspindinčių paralelinių strėlyčių pulko regėtume sudėtingą raizginį, labiau primenantį Vėjų Rožę. Nors kiekviena iš strėlyčių, atskirai paimta, tarnauja bendram tikslui – energetinei nepriklausomybei (kuri mūsų schemoje lieka nematomoje, tačiau nujaučiamoje trečioje dimensijoje), bet pasirinktų priemonių tiek daug, kad vietoj efektyvios projektų tarpusavio sinergijos vis stipriau ryškėja jų tarpusavio konkurencija.
Šios konkurencijos simptomus “Veido” sudėliotoje energetikos projektų Vėjų Rožėje siūlome patyrinėti keliais pasirinktais pjūviais. Pirmasis – konkurencija tarp elektros energijos ir dujų sektoriaus plėtros planų, antrasis – tarp logistikos ir gamybos (gavybos) infrastruktūros, o trečiasis – tarp realiai pradėtų įgyvendinti, bet iš svarstymų stadijos taip ir nepasistūmėjusių projektų.

Elektra ~versus~ dujos
Remiantis AB “Litgrid” skelbiamais Lietuvos nacionalinio elektros energijos gamybos ir vartojimo balanso duomenimis, daugiau nei pusė elektros energijos Lietuvoje pernai buvo pagaminta dujas vartojančiose šiluminėse jėgainėse (2,4 iš 4,4 TWh, arba 54 proc.). Palyginti su ankstesniais metais, ši dalis pastebimai sumažėjo (2012 m. – 3 iš 4,7 TWh, arba 65 proc.). Šiluminės elektrinės pernai pagamino penktadaliu mažiau energijos nei 2012 m.
Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – išaugusi elektros pasiūla atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje: dešimtadaliu padidėjo vėjo energijos gamyba, 13 proc. – hidroelektrinėse pagamintos elektros energijos kiekis. Daugiau kaip 20 kartų išaugo saulės sugeneruotos energijos apimtys, nors bendrame gamybos balanse ši energija tesudaro 1 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.