Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Ką tai reikštų mūsų valstybei ir jos energetinei nepriklausomybei?

Energetinis saugumas visuomenės, politikų ir ekspertų gali būti suprantamas įvairiai – kaip galimybė užsitikrinti nenutrūkstamą energijos išteklių tiekimą už priimtiną kainą, kaip patikimas energetinės infrastruktūros funkcionavimas, diversifikuotas pirminės energijos vartojimo balansas ir pan. Lietuvos Vyriausybė bent jau savo veiksmais energetinį saugumą beveik išimtinai sieja su energetine nepriklausomybe. Tą liudija ir Vyriausybės iki šiol tobulinama energetinės nepriklausomybės strategija, kurioje aiškiai vyrauja požiūris, kad norėdami būti saugūs privalome sumažinti energetinę priklausomybę nuo tradicinių išteklių (dujų, naftos), juos tiekiančių monopolininkų ir šiuos kontroliuojančios Rusijos valdžios.
Per kelerius pastaruosius metus mūsų šalies Vyriausybė priėmė nemažai reikšmingų sprendimų, orientuotų būtent į energetinės priklausomybės mažinimą. Galima prisiminti siekius be išlygų įgyvendinti vadinamąjį ES trečiąjį energetikos paketą (reikalaujantį atskirti elektros energijos bei gamtinių dujų perdavimo ir paskirstymo veiklas), pastangas įgyvendinti elektros tiltų su Švedija ir Lenkija, dujų jungties su Lenkija, suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo ir naujosios Visagino atominės elektrinės projektus.
2012-ieji Lietuvoje – rinkimų metai. Apklausos rodo, kad dabartinę Vyriausybę gali pakeisti politikai, energetinį saugumą suvokiantys šiek tiek kitaip nei dabartinė konservatorių dominuojama koalicija. Todėl visiškai tikėtina, kad esminiams darbams šioje srityje nuveikti Vyriausybei liko pusmetis. Kitaip tariant, po rinkimų Vyriausybės prioritetų sąraše pastangas įgyvendinant energetinę nepriklausomybę skatinančius projektus gali pakeisti diskusijos dėl tradicinių išteklių kainų koregavimo ir santykių su tradiciniais tiekėjais „gerinimo“ būdų.
Šiame kontekste norėtųsi žinoti atsakymus į du esminius klausimus. Visų pirma – ar konservatorių ir liberalų Vyriausybė sugebėjo pasiekti, kad energetinę nepriklausomybę skatinančių iniciatyvų nesustabdytų netgi besikeičiantys politiniai vėjai. Antras klausimas ne mažiau svarbus: ar tikėtinas naujosios Vyriausybės prioritetas „atšildyti“ santykius su „Gazpromu“ ir taip laimėti Lietuvai mažesnes dujų kainas yra realus? Atsakymuose į juos užkoduotas iš esmės visas „porinkiminės“ Lietuvos energetikos politikos pobūdis – nuoseklios vizijos įgyvendinimas ar jau įprastas tapęs blaškymasis.

Ar po rinkimų bus projektų revizija?

Per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų tiekdama dujas Lietuvai, Rusija darė viską, kad išlaikytų monopoliją šioje srityje, kad neatsirastų sąlygų konkurencijai, kad būtų išlaikyta galimybė iš dujų verslo gautomis pajamomis daryti įtaką Lietuvoje priimamiems politiniams sprendimams. Iki 2004 m. šių tikslų buvo siekiama kontroliuojant dujų importo versle tarpininkaujančias „Stella Vitae“ ir „Dujotekana“ įmones, taip pat bendradarbiaujant su Vokietijos partneriais „Ruhrgas AG“ ir „E.ON Energie AG“, kurie kartu su Lietuvos Vyriausybe kontroliavo didžiausią Lietuvos dujų įmonę „Lietuvos dujos“.
2004 m. „Gazpromo“ įtaka dar labiau sustiprėjo įsigijus 34 proc. „Lietuvos dujų“ akcijų. Beje, verta pabrėžti, kad „Lietuvos dujų“ akcijos „Gazpromui“ parduotos valdant būtent kairiųjų Vyriausybei. Be to, su „Stella Vitae“ ir kitomis tarpininkauti dujų tiekimo versle siekusiomis ar siekiančiomis bendrovėmis (pavyzdžiui, „Itera Lietuva“, „Intergas“, „Suskystintos dujos“) siejami šiuometiniai Darbo partijos atstovai. Kitaip tariant, po rinkimų energetikos sektoriuje galima tikėtis dviejų dalykų: palankių „Gazpromui“ sprendimų ir šiandien strateginiais įvardijamų projektų revizijos.
Žinoma, siekis kad ir per palankius sau tarpininkus išsiderėti palankesnes dujų kainas Lietuvos vartotojams (o tai ir pabrėžia į valdžią sugrįžti siekiantys veikėjai) yra sveikintinas. Tačiau didžiausia problema ta, kad, nekeliant tikslo tapti nepriklausomiems nuo vieno tiekėjo ir poros energetinių išteklių, iš esmės nėra objektyvių priežasčių tikėtis teigiamo rezultato derybose su šiuo vieninteliu svarbiausio ištekliaus tiekėju. Kitaip tariant, Lietuvos nuolaidos „Gazpromui“ (Gamtinių dujų įstatymo taisymas, su SGD terminalo veikla susijusių projektų vilkinimas, VAE projekto blokavimas ir pan.) atpigintų koncerno dujas Lietuvai geriausiu atveju metams ar dvejiems.
Dar blogiau yra tai, kad „Gazpromo“ monopolija Lietuvos energetikoje reikštų tolesnį koncerno pinigų bei jo partnerių politinės įtakos stiprėjimą Lietuvoje. Kitaip tariant, lėšomis, gautomis iš dujų prekybos, būtų ginami Rusijos politiniai ir verslo interesai Lietuvoje. Instrumentų tai daryti yra daugiau nei pakankamai.
Kad suprastume, kokių pasekmių šių instrumentų panaudojimas gali turėti už ekonomikos sektoriaus ribų, galima prisiminti prieš kelias savaites Latvijoje vykusį referendumą dėl antrosios valstybinės kalbos. O norėdami perprasti tikruosius „Gazpromo“ kėslus ir taktiką, turėtume prisiminti neseną „Lietuvos dujų“ privatizavimo istoriją: sutartyje „Gazpromas“ jau buvo įsipareigojęs 10 metų Lietuvai tiekti dujas mažesnėmis nei rinkos kainomis, tačiau 2008 m. prasidėjęs kainų kilimas tęsiasi iki šiol.

Kai kurie energetikos projektai jau nebesustabdomi

Neleisti minėtiems nepalankiems scenarijams realizuotis Lietuva teturi du tarpusavyje susijusius instrumentus: integruotis į realiai veikiančias gamtinių dujų bei elektros energijos rinkas bei diversifikuoti tiekimo kelius, tiekėjus ir pačius išteklius. Tačiau tai prieštarauja ne tik „Gazpromo“, bet ir kai kurių žinomų Lietuvos verslininkų (imituojančių politikus) interesams.
Nepaisant to, per kelerius metus pasiekta žymi pažanga: dujų srityje į nacionalinę teisę perkeltos esminės ES trečiojo energetikos paketo nuostatos, iš esmės sutarta dėl SGD terminalo statybos, projektuojama jungtis su Lenkija, deramasi su alternatyviais dujų tiekėjais. Elektros energijos srityje vykdomos intensyvios derybos su Japonijos „Hitachi“ kompanija ir vyriausybe del VAE projekto. Be to, 2009 m. įkurta perdavimo sistemos operatorė bendrovė „Litgrid“ šiandien ne tik rūpinasi elektros perdavimu iš elektrinių aukštos įtampos laidais į vidutinės ir žemos įtampos laidus, bet ir yra atsakinga ir už strateginius projektus – elektros jungtis su Švedija ir Lenkija. Šiame kontekste galima grįžti prie jau minėto klausimo: ar pasikeitusi Vyriausybė išdrįstų šiuos projektus stabdyti?
Galimybė stabdyti projektus priklauso ne tik nuo politinės valios, bet ir nuo stadijos, kurioje konkretūs projektai šiuo metu yra. Dėl „NordBalt“ jungties su Švedija 2010 m. pasirašytas susitarimas tarp AB „Lietuvos energija“ ir Švedijos kompanijos „Affärsverket Svenska Kraftnät“. 2011 m. parengti specialieji statybos darbų planai ir projektai, pradėtas gaminti kabelis būsimai jungčiai per Baltijos jūrą. 2012 m. vasario 2 d. paaiškėjo, kad Lietuvos bendrovių UAB „Tetas“ ir AB „Empower“ konsorciumas užsiims pastotės Klaipėdoje rekonstrukcijos darbais – jie turėtų būti atlikti iki 2014 m. (30 proc. projekto vertės finansuoja ES regioninės plėtros fondas). Kadangi su rangovais sutartys jau pasirašytos, techniniai projektai taip pat parengti, menkai tikėtina, kad naujai išrinkta valdžia nutrauktų projekto vykdymą. Ypač turint galvoje pažadėtą finansinę ES paramą.
„LitPol“ jungties su Lenkija projektavimas prasidėjo 2008 m. įkūrus „LitPol Link“ bendrovę, kuri turėtų sujungti Alytų ir Elką modernia elektros energijos linija. 2012 m. vasarį susitikę Lietuvos ir Lenkijos prezidentai pabrėžė šios jungties svarbą, todėl galima tikėtis, kad bent iki 2013 m. darbai vyks. Lietuvoje gauti visi būtini leidimai, tarp jų ir iš žemių savininkų bei aplinkosaugininkų, 2012 m. sausį paskelbtas konkursas Alytuje statyti transformatorių pastotę. Iš esmės tai reiškia, kad iki 2015 m. planuojamo linijos paleidimo beliko sutvarkyti žemės reikalus ir gauti techninius leidimus Lenkijoje. Tačiau Lenkija šį klausimą iki šiol sprendė vangiai, progresas buvo įmanomas tik spaudžiant Lietuvos pusei. Ar išliks spaudimas pasikeitus Lietuvos Vyriausybei? Greičiausiai ne.

Galimi destrukciniai veiksmai

Dar sudėtingesnė VAE statybos padėtis. Viena vertus, iki šiol pavyko atlikti praktiškai visus parengiamuosius techninius darbus. 2011 m. spalį projektas pagal „Euratomo“ 41 str. pateiktas svarstyti Europos Komisijai, o 2011 m. gruodžio mėn. TATENA ekspertai patvirtino, kad aikštelė tinkama atominei jėgainei statyti. Atsirado ir potenciali projekto inžinerinė partnerė – „Exelon Nuclear Partners“, rastas strateginis investuotojas. Seimas 2012 m. pavasario sesijoje turėtų patvirtinti koncesijos sutartį, tai yra suteikti leidimą užsiimti atominės elektrinės statyba.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad įstatymų bazė, apimanti paprastesnę leidimų išdavimo ir licencijavimo tvarką, – tik ledkalnio viršūnė. Dėl regioninių partnerių dvejonių, sunkiai aiškėjančių terminų, sąnaudų ir kitų projekto įgyvendinimo sąlygų sprendimus, susijusius su VAE, turės priimti naujai susirinkęs Seimas. Projekto sąnaudos ir netikrumas dėl platesnio pobūdžio pasekmių (su VAE projektu siejami Lietuvos integracijos į žemyninį Europos tinklą, taip pat atsijungimo nuo BRELL sistemos, santykių su Rusija, Baltarusija, kiti politiniai ir ekonominiai klausimai) gali tapti parankiais instrumentais tiems, kurie norėtų minėtą projektą stabdyti bet kurioje stadijoje.
Vertinant SGD terminalo projekto „negrįžtamumą“, galima prisiminti, kad 2011 m. terminalas pripažintas valstybei svarbiu ekonominiu projektu, jį įrengti patikėta valstybės įmonei „Klaipėdos nafta“. Ši pasirašė sutartį su „Flour“ kompanija, kuriai patikėta atlikti techninius projekto įgyvendinimo darbus. Atlikti visi parengiamieji darbai – nustatyti projekto pagrindiniai parametrai, įvertintas poveikis aplinkai, parengta aprūpinimo strategija, finansavimo modelis ir teisinis reguliavimas. Kliūčių kilo terminalą nusprendus statyti Kiaulės Nugaros saloje – ši teritorija neturėjo sausumos teritorijos statuso, todėl statybos leidimai negalėjo būti išduodami. Vis dėlto ypatingos svarbos projektui, nusprendus, kad teritorija strategiškai ir techniškai yra patogiausia, leidimas buvo išduotas.
Šių metų vasarį–kovą su konkursą laimėjusia Norvegijos įmone „Höegh LNG“ planuojama pasirašyti 10 metų trukmės SGD laivo nuomos sutartį, numatančią teisę „Klaipėdos naftai“, kai pasibaigs sutarties terminas, laivą išsipirkti. Ją pasirašius beliks išspręsti klausimą dėl SGD funkcionuoti reikalingos infrastruktūros ir alternatyvaus tiekėjo. Todėl galima beveik neabejoti, kad 2014 m. pabaigoje SGD terminalas jau veiks.
Dujų srityje svarbus ir kitas – „Lietuvos dujų“ išskaidymo klausimas. Po jį numačiusio Gamtinių dujų įstatymo pataisų priėmimo praėjusių metų vasarą „Gazpromas“ apskundė Lietuvą Stokholmo arbitražui. Nepaisant to, iki 2012 m. kovo 31 d. Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai „Lietuvos dujų“ akcininkai turi pateikti dujų perdavimo sistemos atskyrimo planą. Jei teisminiai procesai neužsitęs, galutinis atskyrimas turi įvykti iki 2014 m. spalio.
Vis dėlto įvykiai gali pakrypti ir sunkiai prognozuojama kryptimi. Tuo labiau kad lemiamos įtakos „Lietuvos dujų“ sprendimams turintis „Gazpromas“ jau ėmėsi atsakomųjų veiksmų: vilkina dujotiekio tarp Jurbarko ir Klaipėdos, taip pat dujų jungties su Lenkija statybas. Rusijos koncernas nevykdo ir kitų įsipareigojimų – į jam priklausančią Kauno termofikacinę elektrinę nebuvo investuoti numatyti pinigai (apie 400 mln. Lt), o 2011 m. gruodį „Gazpromo“ atstovai paskelbė parduodantys jiems priklausančias akcijas. Kaunas rizikuoja likti be šilumos (dėl taršos reikalavimų nevykdymo 2015 m. KTE turėtų būti uždaryta), todėl skubiai ieškoma pirkėjų investicijų reikalaujančiai elektrinei.
Šiame kontekste naujajam Seimui bus atrištos rankos „švelninti“ situaciją – vėl koreguoti Gamtinių dujų įstatymą, sudaryti sąlygas „Gazpromui“ daryti netiesioginę įtaką magistralinius dujotiekius valdančioje įmonėje, „sugrįžti“ į šilumos tiekimo verslą ir pan. Jei tokia taktika po rinkimų vyraus – energetinę nepriklausomybę galėsime pamiršti.

Dr. Arūnas Molis
Kornelija Dūdaitė

„Lietuvos dujų“ akcininkų kaita (valdomų akcijų proc.)
1995–2002 m.    2002–2004 m.    2004–2012 m.
Per privatizaciją    Po akcijų emisijos
LRV (nuo 2001 m. – VTF)    91,95    58,36    24,36    17,7    (dabar – EM)
OAO „Gazprom“    –    –    34    37,1
„Ruhrgas AG“    –    21,38    35,7    („Ruhrgas International GmbH“)    38,9 („Ruhrgas International GmbH“)
„E.ON Energie AG“    –    14,26
Smulkieji akcininkai    –    6    5,54    6,3

Dujų tiekimas į Lietuvą: svarbiausi importuotojai ir jų dalis (proc.)
„Lietuvos Dujos“    „Achema“    „Dujotekana“    KTE    „Haupas“
2004 m.    32,1    25,8    35    7,1    –
2006 m.    45    27    17    10    1
2007 m.    39,1    38,7    13,5    8,3    0,4
2008 m.    36,3    38,3    15,6    9,3    0,6
2009 m.    42,8    28,7    17,7    10,2    0,6
2010 m.    50,3    23,1    17,3    8,8    0,5