Turtingi Lietuvos verslininkai, sekdami Amerikos bei Vakarų Europos milijonierių pavyzdžiu, mūsų šalyje jau taip pat kuria mecenavimo tradicijas ir skiria šimtus tūkstančių ar net milijonus mokslui, kultūrai, sportui, gydymo įstaigoms.

Prieš keletą metų už daugiau kaip 700 mln. Lt JAV mokslinių tyrimų bendrovei „Thermo Fisher Scientific“ įsigijus didžiausią Lietuvos biotechnologijų įmonę „Fermentas“, jos buvę vadovai bei vieni iš akcininkų prof. Arvydas Janulaitis ir prof. Viktoras Butkus dalį gautų pinigų nusprendė investuoti į Lietuvos mokslą ir kultūrą, nelaukdami finansinės grąžos.
V.Butkus jau išleido apie 10 mln. Lt kaupdamas Lietuvos menininkų dailės kūrinių kolekciją, ją šiuo metu sudaro daugiau kaip trys tūkstančiai darbų. Dar tiek pat jis planuoja skirti muziejaus, kuriame bus eksponuojama kolekcija, pastato statybai. Beje, šiuo metu Vilniuje jau veikia chemiko įkurtas Modernaus meno centras, jame rengiamos parodos, seminarai, leidžiamos knygos.
Buvęs pono Viktoro kolega biochemikas A.Janulaitis taip pat negaili pinigų prasmingiems darbams. Jis skyrė milijoną litų savo buvusiam studentui biochemikui dr. Linui Mažučiui, kad šis grįžtų iš Harvardo universiteto ir Lietuvoje, taikydamas mikroskysčių technologiją, atliktų pavienių molekulių bei ląstelių tyrimus. Pavyzdžiui, kaip atrinkti tokias ląsteles, kurios gamintų gydomuosius antikūnus, arba ištyrus atskirų vėžinių ląstelių genus nustatyti, ar vėžys evoliucionuoja, ar traukiasi. Tokiems tyrimams, kuriuos galima pritaikyti ne tik medicinoje, bet ir pramonėje, už A.Janulaičio skirtus pinigus VU Biotechnologijos institute šiuo metu baigiama įrengti laboratorija. „L.Mažutis man neturi jokių įsipareigojimų: nei finansinių, nei dėl tyrimų krypties. Visa laboratorijos aparatūra taip pat priklauso jam asmeniškai“, – atskleidžia buvęs „Fermento“ mokslo direktorius.
Taigi kodėl A.Janulaitis nusprendė jaunam mokslininkui padovanoti laboratoriją?
„Tiek mūsų biotechnologijos mokslo, tiek pramonės atstovai šiuo metu gali konkuruoti pasaulyje, tačiau reikia galvoti ir apie ateitį. O moderniai šios šakos plėtrai reikalingos naujos tyrimų kryptys ir sritys, viena jų ir yra mikroskysčių technologija. Kalbinau Liną grįžti į Lietuvą dirbti, tačiau jis atsakydavo, kad be aparatūros, kuriai reikia apie milijono litų, neturės čia ką veikti“, – kaip kilo mintis skirti pinigų laboratorijai, prisimena A.Janulaitis.
Ir priduria, kad nepagailėti asmeninių lėšų tokiai dovanai taip pat paskatino šiandieninė trumparegiška bei chaotiška mokslo politika. Mat dabar, biochemiko žodžiais, mokslininkai stichiškai važiuoja padirbėti ar tobulintis į užsienį, o kryptingos politikos, kad būtų skatinamas naujų technologijų atvedimas į Lietuvą, nėra.
„Dažnai pabrėžiama, kad rinka viską sutvarkys, tačiau visame pasaulyje esama tam tikro valstybės dalyvavimo, nurodant kryptis, kur link mokslui reikėtų eiti. Naujos sritys formuojasi ten, kur didesnis tiek lėšų, tiek mokslininkų potencialas. Tad nepriklausomos Lietuvos metais siekiant, kad mokslas vystytųsi, buvo kviečiami mokslininkai iš užsienio, sovietiniais metais studentai buvo kryptingai siunčiami į Rusiją. Taip Lietuvoje atsirado biochemikų, genetikų ir kitų krypčių mokslininkų. Deja, šiuo metu strateginis mąstymas nesiejamas su priemonėmis“, – apgailestauja profesorius.

Dalijasi, nes mano, kad tai privalu kiekvienam geram verslininkui

Svarbu, kad A.Janulaitis, skirdamas pinigų tyrimams moderniomis technologijomis, kaip pats sako, ne tik užkišo valdininkų paliktą spragą formuojant mokslo politiką, bet ir paskatino į Lietuvą grįžti talentingą mokslininką. L.Mažutis neslepia, kad jeigu ne profesoriaus parama, būtų labiau dvejojęs, ar verta sugrįžti. Juolab kad penkerius metus mokslinius tyrimus atliko Prancūzijos Strasbūro universitete, dvejus – Harvarde ir čia turėjo dar ketverių metų sutartį. „Pinigai, skirti laboratorijai, buvo ne tik finansinė, bet ir moralinė paskata grįžti į Lietuvą. Užsienyje turėjau gerokai didesnes galimybes užsiimti moksliniais tyrimais ir produktų kūrimu, tačiau dirbti savo šaliai kur kas maloniau“, – pabrėžia L.Mažutis.
A.Janulaičio patriotiniai jausmai taip pat labai stiprūs, tad jis galvoja ne tik apie save, bet ir apie tai, ką gali duoti Lietuvai.
Panašia filosofija vadovaujasi ir didžiausią investicijų bendrovės „Invalda“ akcijų paketą valdanti Irena Ona Mišeikienė. Ji prieš trejus metus mirus vyrui Dailiui Juozapui Mišeikiui ne tik paveldėjo įmonės akcijas, bet ir perėmė principą, kad jeigu sėkmingai dirbi versle, privalai pasidalyti su kitais. D.J.Mišeikis per dešimt metų išdalijo ketvirtį milijono litų, remdamas Pasaulio Lietuvių kalnų slidinėjimo mėgėjų asociaciją ir VU Santariškių klinikas. I.O.Mišeikienė, tęsdama šią tradiciją, šiai gydymo įstaigai taip pat skyrė 100 tūkst. Lt, kad būtų baigta įrengti moderni auditorija.
„Prieš pasukdamas į verslą mano vyras 25 metus dirbo Eksperimentinės ir klinikinės medicinos mokslinio tyrimo instituto direktoriaus pavaduotoju, tad jam buvo puikiai žinomos problemos, su kuriomis susiduria medikai. Tai viena svarbiausių priežasčių, kodėl jis po kiekvienų sėkmingesnių metų paremdavo Santariškių klinikas“, – pasakoja I.O.Mišeikienė, jau apsisprendusi ir šį pavasarį didžiausiai Lietuvos ligoninei skirti apie 100 tūkst. Lt.
Nors Santariškių klinikose stovi bareljefas atminti D.J.Mišeikiui, kaip dosniausiam asmeninių lėšų skyrusiam geradariui, ponia Irena sako apie savo paramą niekam nesigirianti – nei giminėms, nei verslo partneriams, nes mano, kad dalytis pinigais privalu kiekvienam sėkmingai dirbančiam verslininkui. O „Veidui“ I.O.Mišeikienė apie mecenavimą sutiko papasakoti tik todėl, kad užkrėstų savo pavyzdžiu kitus turtingus žmones. Mat moteris neabejoja, jog Lietuvoje yra nemažai verslininkų, kurie galėtų skirti pinigų paramai, tačiau galbūt ne visi žino, kam paaukoti, kad lėšos būtų panaudotos tikslingai.
Antra vertus, daugelis verslininkų, kurie be jokio išskaičiavimo dosniai remia mokslo ar kultūros projektus, vengia viešumo. Štai investicijų bendrovės „NDX energija“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius prasitarė taip pat remiantis įvairius ilgalaikius projektus, tačiau atskleisti, kokias sumas ir kam skiria, atsisakė. Mat, jo žodžiais, visiems pasakojant apie savo paramą mecenavimas praranda pirminį tikslą – remti nesitikint jokios grąžos, ir tampa savireklama.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.