Šią savaitę “Veidas” jau šeštą kartą pristato Lietuvos komercinių bankų reitingą. Jame kiekvienas skaitytojas pagal jam svarbiausius kriterijus išsiaiškins, kuris bankas jam priimtiniausias.
Tačiau vertinant iš esmės visas Lietuvos bankinis sektorius nėra patrauklus. Mūsų bankai iš tiesų elgiasi kaip tas bankininkas iš anekdoto: kai saulė šviečia, maloniai pasiūlo skėtį, o kai ima lyti, skėtį atima.
Dauguma mūsų šalyje veikiančių bankų yra užsienio kapitalo, ir blogiausia, kad jie lietuvius vertina kaip infantilus, kuriems nesunku ant ausų kabinti makaronus. Iki 2008 m. jie ieškojo kvailių ir jų rado, aiškindami, kad visas pasaulis gyvena iš paskolų, tad kodėl taip gyventi negali lietuviai. Bankininkai puikiai žinojo, kad tūkstančiai žmonių, kuriems jie išdavė kreditus, iš tiesų nėra pajėgūs jų grąžinti, jie taip pat žinojo, kad iki beprotybės skatindami skolinimąsi jie pučia nekilnojamojo turto ir kitus burbulus, bet tempo nė nemanė sulėtinti.
Prasidėjus krizei, jie lietuvius kvailino jau pagal kitą programą: manipuliuodami skaičiukais, prirašinėdami ir nurašinėdami, žaisdami su atidėjiniais ir neva blogosiomis paskolomis (kurios iš tiesų buvo ne tokios ir blogos) jie vaidino, kad ir jiems sunkmetis padarė didžiulę žalą, esą ir jie patiria šimtamilijoninius nuostolius. Palyginti neblogai suvaidinę kankinius ir dar šiek tiek padelsę, jau 2010 m. Lietuvos bankai nustojo maivytis ir vėl ėmė skelbti apie šimtamilijonius pelnus.
O šių metų pradžioje jie, tarsi nieko nebūtų įvykę, pradėjo naują naivuolių paieškos etapą: mūsų bankų ekonomistai vėl skelbia šviesias Lietuvos makroekonomines prognozes (nesvarbu, kad visoje Europoje finansinis sektorius gyvena apokaliptinėmis nuotaikomis), mūsų bankininkai vėl kviečia skolintis būstui, įrodinėdami, kad jis jau nebepigs (nors dar tikrai pigs), vėl kviečia investuoti į vertybinius popierius (tarsi nebūtų girdėję, kad ankstesnės investicijos baigėsi juodais minusais).
Lietuvos bankininkai mano, kad jie labai gudrūs ir jų manipuliacijų niekas nesupranta, nepastebi, kad jie socialiai nėra atsakingi. Iš tiesų viskas yra matoma ir suvokiama. Tegul a.a. R.Sikorskis kažkada ir teigė, kad lietuviai – veršių tauta, vis dėlto matydami, kad 2009 m. bankai mūsų valdžiai kreditus suteikdavo už 7–9 proc. palūkanas, o už indėlius žmonėms mokėjo 2 proc. palūkanas, daugelis suprato, jog tai viso labo bankininkų pasipinigavimas.
Todėl bankų reputacija mūsų šalyje nėra gera, žmonės bankams nėra lojalūs. Žinoma, dar nepasiekėme to lygmens, koks buvo tarpukariu, kai kiekvienas pasirašęs paskolos sutartį su banku buvo lyginamas su plaukiku, kuris po kaklu pasirišęs akmenį, bet ta linkme einame. Kartu komercinių bankų vadovai ir atstovai neturėtų labai stebėtis, kodėl daugybė lietuvių taip palaiko valstybinio banko idėją ir ji iš lėto pradeda materializuotis.
Kai komerciniai bankai į Lietuvos gyventojus pradės žvelgti pagarbiai, kai savo šūkį “asmeninis finansų patarėjas” įgyvendins ne tik žodžiais, bet ir veiksmais, tada galbūt Lietuvoje į bankus nebebus žvelgiama kaip į vilkus.