Piliečių valstybėje mažėja, tačiau valdininkų net krizė nesugebėjo įveikti: jų sumažėjo beveik triskart mažiau nei privataus sektoriaus darbuotojų. Tačiau kiekybė atvirkščiai proporcinga pasitikėjimo procentams.

“Aš galiu atspėti, kad tauta greičiausiai pasakytų uždaryti Seimą”, – taip giliamintiškai tautos suvokimą, koks parlamentarų skaičius būtų optimalus, praėjusią savaitę įvertino Seimo narys konservatorius Kęstutis Masiulis. Be kita ko, patekęs į Seimą ne kokiu kitu būdu, o išrinktas tų pačių, jo nuomone, beveik debilų piliečių.

Bene ketvirtąkart Seime atmestas siūlymas mažinti parlamentarų skaičių, motyvuojant tai absoliučiu populizmu, kuris neišgelbės valstybės ekonominės padėties. Teisybė: net jei būtų visai panaikinta valstybės tarnyba, Lietuvos ekonomikos tai neišgelbėtų, nes jai tenkančios biudžeto lėšos tesudaro 3,5 proc. visų viešųjų išlaidų, kurių didžiausia dalis skiriama švietimui, sveikatos ir socialinei apsaugai. Finansų ministrė Ingrida Šimonytė visiems manantiems, kad išlaidos nemažėja dėl valdininkų, net sakė pasirengusi “trenkti į snukį”. Tačiau tai nereiškia, kad valstybės institucijoms negalioja nei proporcingumo, nei racionalumo, nei solidarumo principai.

Kodėl savivaldybių tarybos mažėja, o Seimas – ne

Galima sutikti, kad ginče, kiek turi būti Seimo narių, esama populizmo, bet tik tuo atveju, kai siūlomi skaičiai – 103, 121, 71 ar dar kažkiek – neparemti rimtais argumentais. Žongliruoti skaičiais – politikai tikri profesionalai. Vieni pavyzdžiu ima Vokietiją, kurios parlamento nariai atstovauja didesniam skaičiui rinkėjų. Tačiau, pasak K.Masiulio, tuomet reikėtų prisiminti ir tai, kad Vokietijoje parlamentas dvejų rūmų, be to, dar yra penkiolika žemių parlamentų. Arba kodėl tuomet nesilyginame su Monaku, kuriame vos 32 tūkst. gyventojų, tačiau parlamentarų net 24, ar Estijos, kurioje 101 parlamentaras, bet gyventojų tik 1,3 mln.

Tarpparlamentinės sąjungos (IPU) duomenimis, 100–199 parlamentarus turi beveik trečdalis – 21 Europos valstybė, panašiai kaip ir iki šimto ar nuo dviejų iki daugiau nei penkių šimtų. Pagal gyventojų skaičių Lietuva patenka į mažiausiųjų trečdalį, tad formaliai pagal parlamentarų skaičių gal esame kiek peržengę į kitą kategoriją, tačiau nuokrypis nedidelis.

Klausimas kitas: štai savivaldybių tarybų narių skaičius kinta priklausomai nuo gyventojų skaičiaus, tad kodėl neturėtų tas pats principas galioti ir Seimui? Vyriausioji rinkimų komisija suskaičiavo, kad pagal gyventojų skaičiaus pokyčius 2011 m. vasarį savivaldybių tarybų rinkimuose tarybų narių išrinksime maždaug trimis dešimtimis mažiau nei per praėjusius rinkimus. Tačiau renkame 141 Seimo narį, nors nuo 1990 m. iki dabar gyventojų Lietuvoje vien oficialiai sumažėjo 439 tūkst. Laikantis tų pačių atstovavimo proporcijų Seime dabar turėtų būti 125 nariai. Dabar vienas Seimo narys atstovauja 23 tūkst., o 1990 m. atstovavo 26 tūkstančiams piliečių.

Seimo narių skaičius, kitaip nei savivaldybių tarybų, įrašytas Konstitucijoje, todėl nekinta. Klausimas, ar nereikėtų suvienodinti vietos ir centrinės valdžios atstovavimo principų, nėra visiškai nepagrįstas, bet tam reikėtų surengti referendumą dėl Konstitucijos pakeitimo.

Dar didesnė problema, kad Seimo narių išlaikymas mokesčių mokėtojams vis brangsta, ir net krizės laikotarpiu. Štai iki 2006 m. Seimo nariai turėjo po vieną padėjėją sekretorių, tačiau tuomet jie išsireikalavo turėti du. Apetitas didėjo – tų pačių metų rugpjūtį parlamentarai jau išsirūpino turėti po tris padėjėjus, ir jokia krizė nesugebėjo šio sprendimo pakeisti.

Net per pačią krizę, 2009-aisiais, Seime padaugėjo 17 darbuotojų, šiek tiek gausėjo jų ir Seimui atskaitingose įstaigose.

Pūtėsi ir Seimo finansavimas. Per dešimtmetį jo išlaikymas mokesčių mokėtojams pabrango 27 mln. Lt. Tačiau pasitikinčiųjų Seimu per tą patį laikotarpį sumažėjo maždaug du su puse karto – nuo 10 iki 3,8 proc. Kodėl? Seimo išlaikymo išlaidų ir jo veiklos rezultatų neatitikimas – vienas iš atsakymų.

Valstybės tarnybos skaičių painiava

Vyriausybė didžiuojasi, kad per dvejus jos veiklos metus realių valstybės tarnautojų, neskaičiuojant statutinių ir dirbančių pagal darbo sutartis, valstybės tarnyboje sumažėjo 11,4 proc. Tačiau skaičiuojant neturinčius valstybės tarnautojo statuso valstybės institucijų darbuotojus, t.y. realų valdininkijos skaičių, kaip rodo oficialūs Valstybės tarnybos departamento pateikti duomenys, valstybės įstaigos per dvejus metus susitraukė 7,5 proc.

Negalima vienareikšmiškai vertinti ir darbuotojų skaičiaus pokyčių. Štai Ministro pirmininko tarnyboje ir Vyriausybei atskaitingose įstaigose šiuo metu dirba 3326 darbuotojai, 563-imis mažiau nei šiai Vyriausybei atėjus į valdžią, ministerijose – 3597, 123-imis mažiau, ministerijoms pavaldžiose įstaigose – 26 727, mažiau 4373-imis.

Prezidentūra sumažėjo devyniolika darbuotojų ir dabar čia jų dirba 147. Tačiau, pavyzdžiui, Vyriausybė kai kuriuos padalinius perdavė ministerijoms ar, panaikinus kokią įstaigą prie ministerijos, dalis jų darbuotojų papildė ministerijos etatų sąrašą.

Vis dėlto akivaizdu, kad didžiausias pokytis – dėl panaikintų apskričių administracijų, kuriose neliko 2379 darbuotojų. Jei ne ši, dar ankstesnių Vyriausybių užprogramuota reforma, girtis aparato mažinimu visai nebūtų pagrindo.

Dar vienas valstybės valdymo neaiškumas – ar centrinė valdžia neskriaudžia savivaldos, juolab kad europinės tendencijos, atvirkščiai, linksta kuo daugiau valdžios perduoti regionams. Savivaldybių institucijose ir įstaigose dabar dirba 13 091 žmogus, 649-iais mažiau nei prieš dvejus metus. Proporciškai darbuotojų mažėjimas net šiek tiek menkesnis nei centrinėje valdžioje, tačiau savivaldybės, ypač mažesnės, ir nebuvo tiek išsipūtusios kiek ministerijos ir įstaigos šalia jų.

Druskininkų meras Ričardas Malinauskas sako, kad iki teorinio, leistino darbuotojų skaičiaus jie nė neartėja. Štai prieš metus maksimalus pagal gyventojų kiekį merijos etatų skaičius buvo 171, bet dirba 97 žmonės, priskaičiuojant dar dvi seniūnijas, ir tai darbuotojams tenka eiti nemokamų atostogų, nes neužtenka pinigų algoms mokėti. “Dėl kitų metų sėdim už galvų susiėmę. Finansavimas dar mažėja”, – apgailestauja meras.

Kiekybė nereiškia kokybės

Ministro pirmininko kanclerio pirmasis pavaduotojas, Saulėlydžio komisijos pirmininkas Giedrius Kazakevičius sako, kad komisija lygino mūsų valstybės tarnybos skaičius su kitomis Europos šalimis. “Ypatingų nukrypimų neradome. Be to, negalima tiesiogiai išvesti proporcijos tarp gyventojų skaičiaus ir valstybės tarnybos, nes didelėse šalyse ir valstybės valdymo srityje veikia masto ekonomija”, – aiškina G.Kazakevičius.

Tačiau turi veikti ir valstybės finansinių galimybių kriterijus, o jo net krizės laikotarpiu ne itin buvo paisoma. Tiesa, valstybės valdymo išlaidos pernai sumažintos 23 proc., valstybės tarnautojų, politikų, valstybės pareigūnų, savivaldybių tarnautojų darbo užmokesčio fondas – 10 proc. Tačiau, kaip pastebėjo Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas, verslas prie krizės prisitaikyti pradėjo 2008 m. pabaigoje, o lūžis viešajame sektoriuje įvyko tik 2009-ųjų antroje pusėje. Valstybės tarnyba pagal darbuotojų skaičių traukėsi beveik triskart mažiau nei privatus sektorius, kuriame darbo neteko arti 20 proc. darbuotojų.

Kodėl – atsakymas ir paprastas, ir komplikuotas. Privatus verslas tiesiog būtų bankrutavęs, o valstybės sektorių nuo “bankroto” apsaugo mokesčių mokėtojų pinigai, mokesčių didinimas, kaip kad pasielgė dabartinė valdančioji dauguma, ir valstybės skolos, kurias atidavinėsime ne tik mes, bet ir mūsų vaikai. Kur kas komplikuotesnis neatsakytas klausimas – kodėl politikai neturi nei politinės valios, nei padorumo sau taikyti tuos pačius standartus kaip ir visiems piliečiams?

O kol premjeras gyrėsi, kaip mažėja biurokratų, Valstybės kontrolė nustatė, kad ir dabar valstybės įstaigos samdo iš šalies viešųjų ryšių specialistus ar teisininkus, kitus specialistus, nors tam turi ištisus departamentus ar skyrius su etatiniais valstybės tarnautojais.

Žinoma, svarbiausia valstybės tarnybos efektyvumas. Tačiau jį lemia ne tik valstybės tarnautojų kiekybė: Estijoje per pastaruosius dvejus metus ministerijų darbuotojų sumažėjo net 16,9 proc. (dabar jų 2396), o Lietuvoje – vos 3 proc. Bet Estija jau prestižinėje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijoje, euro zonoje, o mums iki to dar toli.