BFL

Lietuvos ir Lenkijos santykiai nėra tokie tragiški, kaip rašo spauda, o bendradarbiavimas energetikoje, gynyboje, žemės ūkyje vyksta sėkmingai, sako Lietuvos ambasadorė Lenkijoje Loreta Zakarevičienė.

“Nėra tie santykiai tokie tragiški, kaip juos bando parodyti, nepykit, bet spauda. Tiek Lenkijos pusėje, tiek čia”, – trečiadienį žurnalistams Seime sakė diplomatė.

Ji dalyvavo Seimo Užsienio reikalų komiteto (URK) posėdyje, kuriame svarstyta Lietuvos ir Lenkijų santykių raida.

“Sakyčiau yra problemų, yra neišspręstų klausimų, kurie neišspręsti jau daug metų. Nebūna taip, kad neišspręstas klausimas dingsta. Jis lieka. Geriau anksčiau jį išspręsti, kad turėtume mažiau problemų. Bet kad tragiški santykiai – tikrai sutirštintos spalvos”, – tvirtino ambasadorė.

Jos teigimu, įtampa labiau juntama Varšuvoje, o nuvažiavus į regionus bendraujama nuoširdžiai ir draugiškai.

“Sakyčiau – Varšuva-Vilnius – čia atsiranda neišspręstų klausimų, užsilikusių problemų. Jeigu paimtume Lenkijos regionus, šneki su regionų valdžia – nuoširdūs žmonės, nuoširdus požiūris į Lietuvą, noras bendradarbiauti, kažką daryti”, – kalbėjo L.Zakarevičienė.

“Energetinėje srityje – puikus bendradarbiavimas, gynybinėje srityje – puikus bendradarbiavimas, žemės ūkio ministrai susitinka, bendrauja. Nėra taip, kaip bandoma parodyti, gal kam nors norisi parodyti, kad lenkai su lietuviais barasi”, – tvirtino ambasadorė.

Ji svarstė, kad neišspręsti klausimai darbotvarkėje vėl atsirado, nes Lenkijoje artėja rinkimai, spalį bus renkamas parlamentas, o neišspręsti klausimai – labai patogus įrankis kovoti už rinkėjų balsus.

Kita vertus, L.Zakaravičienės teigimu, lietuviai turėtų būti sąžiningi ir patys prisiminti, kiek kokių pažadų kaimynams nėra ištesėję.

“Paimkime 1994 metų (Lietuvos ir Lenkijos – BNS) sutartį, pereikime per visus punktus, ką esame pasižadėję padaryti ir ką mes padarėme, tuomet nekils klausimas (…) Būkime “biedni”, bet teisingi – pradėkime nuo savęs, būkime sąžiningi, ką mes padarėme, ko nepadarėme”, – sakė ji.

1994 metų balandį Lietuva ir Lenkija pasirašė draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavo sutartį, kurioje abi valstybės sutarė jų šalyse gyvenantiems tautinių mažumų atstovams leisti “laisvai vartoti tautinės mažumos kalbą asmeniniame ir viešajame gyvenime”, “mokytis tautinės mažumos kalba ir tautinės mažumos kalbos”, “vartoti  savo vardus ir pavardes pagal tautinės mažumos kalbos skambesį”, nustatyti tautinių mažumų  kalbų vartojimą savo įstaigose, ypatingai tuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kuriuose didelę dalį gyventojų sudaro tautinė mažuma, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, galinčių sukelti amenų, priklausančių tautinėms mažumoms, asimiliaciją prieš jų valią”.

Tačiau kai kurios šios sutarties nuostatos Vilniuje ir Varšuvoje vertinamos skirtingai. Lenkija priekaištauja Lietuvai dėl to, kad nėra leidžiama lenkams rašyti pavardes pagal lenkų kalbos taisykles, naudoti dvikalbius gatvių, miestelių pavadinimus, pastaruoju metu naujų diskusijų sukėlė naujasis Švietimo įstatymas, kuriuo plečiamas dalykų dėstymas lietuvių kalba tautinių mažumų mokyklose ir vienodinamas lietuvių kalbos egzaminas.

Lietuvos pareigūnai kritiką atmeta, teigdami, kad lenkų tautinė mažuma niekur pasaulyje neturi tokių gerų sąlygų švietimo srityje kaip Lietuvoje, taip pat priekaištauja Lenkijai dėl dalijamos Lenko kortos, reiškiamas susirūpinimas dėl vadovėlių trūkumo Lenkijoje besimokantiems lietuviams moksleiviams, piktinamasi prieštaringa Lietuvos lenkų rinkimų akcijos veikla Rytų Lietuvoje.