Šiuolaikinio jaunimo portretas iš esmės skiriasi nuo ankstesnio laikmečio jaunuolių paveikslo.

Gabus, pakankamai išsilavinęs ir lygiomis sąlygomis besivaržantis su anglakalbiais studentais Vakarų Europos universitetuose. Taip būtų galima apibūdinti „išmanųjį“, tiesa, šiandien kur kas dažniau virtualioje nei realioje erdvėje sutinkamą Lietuvos jaunimą.
Akademinė šalies bendruomenė sutartinai tikina, kad tokiais plačiais profesinio pasirinkimo, darbo paieškų ar šeimos kūrimo galimybių horizontais negalėjo pasigirti nė viena ankstesnė lietuvių karta.
Tuo metu sociologai ir psichologai, kalbėdami apie šalies jaunimą, šiuo metu sudarantį 21 proc. visų šalies gyventojų, pabrėžia socialinės aplinkos, kurioje dabartinė karta auga, svarbą. Esą būtent joje pasireiškianti humanistinių idealų stoka, nuolat juntama įtampa ir neužtikrintumas dėl esminių gyvenimo pasirinkimų lemia jaunimo polinkį į nusikalstamą veiklą, didina emigraciją ir nusivylimą daugeliu dalykų.
„Šiuo metu itin mėgstama postringauti, kad Lietuvoje užaugo itin žiauri karta, tačiau drįsčiau priminti, kad pats jaunimas neauga, jis auginamas suaugusiųjų. O jei jaunas žmogus paliekamas formuotis vienui vienas, tegul tokie tėvai į veidrodį pasižiūri“, – kritikos strėlių emigracijoje gyvenantiems gimdytojams negaili psichologė Dalia Kujalienė.
Statistikos departamento duomenimis, mūsų šalyje jaunimo sparčiai mažėja: vien šių metų pradžioje Lietuvoje gyveno 631 tūkst. jaunuolių, kurių amžius siekia nuo 14 iki 29 metų. Tai 145 tūkstančiais mažiau nei prieš dešimtmetį.
Kas lemia Lietuvos ateitimi vadinamos jaunosios kartos protų nutekėjimą? Kaip atrodo šiandieninio jaunimo portretas ir kokios perspektyvos bei galimybės jo laukia netolimoje ateityje?

Emigracijos mastai ir priežastys

Pernai iš Lietuvos emigravo 19,8 tūkst. jaunų (14–29 metų) šalies gyventojų – jie sudarė beveik pusę (48 proc.) visų emigrantų. Dauguma jų, 76 proc., išvyko dirbti, kiti – mokytis, tobulinti kalbų ir pan. Tačiau Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad tai – joks praradimas ar problema.
Hiphopo grupės „G&G Sindikatas“ įkūrėjas ir lyderis Gabrielius Liaudanskas-Svaras tikina, kad šiandieninio jaunimo pasaulio pažinimas emigracijoje grindžiamas asmenine patirtimi: „Išvažiuoja, pabando, vis tiek dauguma sugrįžta atgal. Kita vertus, jei žmogus kitapus Atlanto pasijus laimingesnis, neturime teisės iš jo tai atimti.“
Tačiau jaunimo problematikos tyrimų rezultatai atskleidžia kai ką kita. 2012-aisiais iš Lietuvos jaunuolių emigravo kur kas daugiau nei imigravo (t.y. neto tarptautinė migracija buvo stipriai neigiama), o tai sudaro daugiau negu 10 tūkstančių.
Kauno technologijos universiteto Socialinių tyrimų laboratorijos vedėjas prof. habil. dr. Gediminas Merkys labai abejoja, ar emigravęs jaunimas dar kada grįš. Didžioji jo dalis užsienyje susikuria kur kas geresnes gyvenimo sąlygas, nei galėtų tai padaryti Lietuvoje. Kitas aspektas – dalis emigravusiųjų palengva nutautėja.
Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ atliktos sociologinės apklausos duomenimis, išvykti dirbti į užsienį pusmečiui norėtų 44 proc. 18–29 metų jaunimo. Tai akivaizdus įrodymas, kad jaunas žmogus išsiskiria palankiu požiūriu į emigraciją. Nė vienoje kitoje ES šalyje nėra tokios didelės šios amžiaus grupės emigracijos, kaip Lietuvoje.
Vilniaus universiteto antro kurso psichologijos studentė Modesta Brukštaitė pasakodama savo istoriją prisimena, kad nepaisant gerų jos mokymosi rezultatų vidurinėje įstoti į valstybės finansuojamą vietą Vilniaus universitete iš pirmo karto nepavyko. „Žinojau, kad už studijas nemokėsiu, todėl metus laiko nusprendžiau praleisti dirbdama Londone. Šeima mane labai palaikė, o tai suteikė jėgų ir ryžto. Taigi pasitaupiusi pinigų ir patobulinusi anglų kalbos žinias po metų grįžau į Lietuvą. Dabar studijuoju valstybės finansuojamoje vietoje, gyvenu bendrabutyje ir mėgaujuosi bendraminčių kompanija“, – džiaugiasi studentė.
Apie grįžimą į Londoną pašnekovė nemąsto, nes jos nesužavėjo britų požiūris į emigrantus: su jumis gerai, be jūsų – dar geriau. „Visą gyvenimą jaustis tarp jų svetimai ir klausyti tokių kalbų – ne man“, – atvirai dėsto Modesta.
Vis dėlto tokių pavyzdžių gerokai mažiau nei kitokių, kai jauni lietuviai savo gyvenimą nusprendžia sieti nebe su Lietuva. Edukologai jau kuris laikas būgštauja, kad akademinio jaunimo emigracija stiprina demografinę šalies krizę ir kelia grėsmę Lietuvos visuomenės raidai. Pasidomėjus, kas būtent skatina jaunimą rinktis studijas užsienyje, argumentų galima išgirsti ne vieną ir ne du. Tarp populiariausių – sklandančios kalbos apie prastą dėstymo lygį Lietuvos universitetuose, netinkamą dėstytojų kvalifikaciją ir pan.
Prestižiniame Sorbonos universitete kino magistrantūros studijas pasirinkęs lietuvis Karolis Baublys džiaugiasi, kad jam teko proga dalyvauti tarptautiniu lygiu žinomų prancūzų, italų ir vokiečių dėstytojų paskaitose. „Lietuvos universitetai neturi tiek lėšų, kad įdarbintų garsų intelektualą iš užsienio. Be to, studijuojant svetur akiratį praplečia internacionalinė aplinka: mano bendrakursiai buvo italai, lotynų amerikiečiai, kinai ir pan. Studijos svetur padeda pažinti pasaulį ir iš pamatų keičia suvokimą apie žmones bei supančią aplinką“, – sako ne vieną užsienio kalbą Prancūzijoje patobulinęs ir kitokią mokymosi sistemą išmėginęs pašnekovas.
Jaunimo reikalų departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus pavaduotojas Juozas Meldžiukas užsimena, kad prie Lietuvos jaunimo emigracijos prisideda ir visuomenėje vyraujantys stereotipai. „Nemaža dalis jaunimo tiki, kad darbą Lietuvoje galima susirasti tik per pažintis. Tenka pripažinti, kad būtent tokie stereotipai dažnai nulemia jauno žmogaus elgseną, įsitvirtinimą visuomenėje ir darbo rinkoje.“ Pašnekovas sako pastebintis ir dar vieną tendenciją – jaunimas Lietuvoje nepasitiki savo žiniomis, o tai apsunkina galimybes prisitaikyti darbo rinkoje.
Pažvelgus į jaunimo problematikos tyrimus matyti, kad tik 45 proc. 14–29 metų žmonių dirba pagal įgytą specialybę, o 27 proc. tvirtina negavę juos tenkinančio darbo, taigi nedirba arba ieško galimybių svetur.