Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis, vis labiau neišvengiamas tampantis euro įsivedimas, tebesitęsiantys neramumai Rytuose – šie svarbūs įvykiai sutapo su šių metų specialiuoju “Veido” numeriu KRYPTYS.
Visos šios aplinkybės užduoda ne vieną klausimą. Ar per dešimtmetį mes tapome tikri ES nariai? Ar išmokome elgtis pagal Europos elitinio klubo taisykles? Ką mums davė Europa, o ką jai davėme mes?
Dar sudėtingesnis klausimas – kas laukia Lietuvos ateityje. Kokia kryptimi eiti užsienio politikos, energetikos, sveikatos, švietimo srityse? Kokios mūsų perspektyvos ekonomikos, informacinių technologijų, maisto pramonės ar transporto sektoriuose? Kuo bus gyva Lietuvos kultūra ar mada?
Į šiuos klausimus ieškome atsakymo su įvairių sričių ekspertais ir politikais: Prezidentu Valdu Adamkumi, buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi, ES ambasadoriumi Maskvoje Vygaudu Ušacku, europarlamentaru Zigmantu Balčyčiu, politikos mokslų profesoriumi Raimundu Lopata, Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku, Mykolo Romerio universiteto rektoriumi Alvydu Pumpučiu, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentu Liutauru Labanausku ir kitais žinomais verslo bei kultūros atstovais.
Nors ir labai nemalonu girdėti, bet dauguma pašnekovų pripažįsta, kad daugelyje sričių Lietuva pasiklydusi tarp krypčių ir galiausiai viskas klostosi chaotiškai, be jokios konkrečios strategijos.
Neturėjimas aiškios krypties – ypač pavojingas valstybės suverenumui šiuo gan įtemptu laikotarpiu, kai perbraižomos Europos sienos, kai viena šalis nurodinėja kitai suvereniai valstybei, ką reikia daryti, tarsi ši būtų jos provincija.
Kita vertus, nereikia pasiduoti tradiciniam lietuviškam bambėjimo įpročiui ir visur įžvelgti tik blogybes. Dauguma tų pačių pašnekovų sutinka, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, t.y. mes visi, pasiekėme labai daug. Ne tik apšilome kojas Briuselyje, bet ir perpratome kai kurias ES žaidimo taisykles bei pradedame jomis naudotis, tiek siekdami didesnių išmokų žemės ūkiui, tiek spręsdami energetikos ar santykių su kaimynais problemas.
Žalia šviesa eurui, kuri, tikėtina, netrukus bus uždegta, rodo mūsų ekonomikos ir finansų stiprybę. Verslas, nepaisant nesibaigiančių tarptautinių audrų, taip pat nepasiduoda “kaikarizmui” ir gerindamas kokybę ieško naujų rinkų ne tik Vakaruose, bet ir tolimojoje Azijoje. O lietuviškas darbštumas ir kuriamos pridėtinės vertės paslaugos bei aukštosios technologijos tampa mūsų vizitine kortele investuotojams.
Glosto širdį ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento žodžiai, kad bent sveikatos srityje mūsų padėtis geresnė nei estų, “kurie, ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebėsi sveikatos reformos ir beveik sugriovė savo medicinos sistemą”.
Nesnaudžia ir Lietuvos aukštojo mokslo atstovai. Universitetai ieško būdų tobulėti, aktyviai bendradarbiauja su viso pasaulio mokslo įstaigomis. Kultūroje taip pat galima įžvelgti teigiamų pokyčių, kuriuos lemia jauni ir aktyvūs kūrėjai. Net mados pasaulyje lietuviai toli gražu nesijaučia nevykėliais, nes turi gerą estetinę pajautą.
Todėl baigsiu Prezidento V.Adamkaus žodžiais, kad po dvidešimties metų Lietuva bus “stipriai pažengusi į priekį, su nauju požiūriu ir su naujos kartos kuriamomis vertybėmis. Šventai tikiu: nesustosime vietoje, prilygsime kitoms Europos tautoms”.