Šešiasdešimt tiesiogiai išrinktų merų – anaiptol ne trys šimtai spartiečių. Vargu ar merai leistųsi sukapojami gabalais kovoje dėl savo savivaldybių šviesaus rytojaus. Tačiau su pavasariu ateina ir politinių permainų nuojauta. Ar lūkesčiai pagrįsti?

„Veido“ užsakymu atlikta apklausa atskleidė, kad 76,2 proc. atsakiusiųjų abejoja, jog tiesioginiai merų rinkimai pagerins savivaldybių darbą (žr. 8 p.) Reikia pasakyti, kad šio komentaro autorius irgi tuo abejoja. Prie to galima pridurti mažai ką reiškiantį pasakymą „pagyvensime – pamatysime“.

Iki šiol merų ir savivaldybių administracijų žemasis ir aukštasis pilotažas koncentravosi į tai, kaip pagrąžinti gyvenimą naudojant ribotus išteklius: ES lėšas, bankų paskolas, luobas po luobo ploninamus valstybės asignavimus, savivaldybės žinioje paliekamų mokesčių skatikus. Žaidimo sąlygos tikrai nesikeis dėl rinkimų. Pasikeitė žaidėjai.

Per šiuose savivaldybių tarybų rinkimus atsiskleidė tendencijos, kurias vainikuos 2016-ųjų Seimo rinkimai. Apie tai jau dūzgia daugiau ar mažiau kvalifikuoti ekspertai nuo politologų iki žurnalistų. Liberalų sąjūdis rodo kilimo ženklų, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasiekimai prieštaringi, toje partijoje keisis vadovybė, „Tvarkos ir teisingumo“, Darbo partijos elektoratas mąžta (Kėdainiai!).

Iš 60 lopinėlių susiūta Lietuva atrodo kaip tvarkinga demokratija, kuriai daugiausiai pretenzijų turi patys Lietuvos piliečiai. Ilgai brandinti, traukti į politinių partijų programas tiesioginiai merų rinkimai tapo tuo vožtuvu, per kurį išleista tautos politinė energija – tikėkimės, nevisiškai bergždžiai.

Tai, ką stagnuojančioje, korupcijos apimtoje Ukrainoje išjudino Maidanas, „normaliose“ demokratijose įgyvendinama nuobodžiomis procedūromis. Demokratija mažiau spalvinga. Net ir milijoninės eisenos, pavyzdžiui, paminint „Charlie Hebdo“ redakcijos aukas, blanksta prieš Ukrainos revoliucijos vaizdus: šalmais, lazdomis, skydais ginkluotus kovotojus, gaisrus, barikadas, susidūrimus su valdžios pajėgomis.

Lietuvoje viso to greitai nesulauksime dėl vienos priežasties: „orumo revoliucija“, kaip daugelis vadina Ukrainos įvykius, mūsų šalyje vyksta per eilinius rinkimus.

Lietuviško orumo kraštutinumas – minkštasuolį vietoj balsadėžės pasirinkęs pilietis, kuris nėjo balsuoti. Kitas polius – gatvės kovų pasiilgęs protestuotojas, kurio nelepina galimybės: nuo 2009-ųjų sausio riaušių būta vieno „maidanėlio“ Garliavoje. Tarp šių kraštutinumų vingiuoja gana ramus demokratijos srautas. Aistroms iškrauti nereikia deginti padangų ir daužyti langų – pakanka žiūrėti TV ir komentuoti politines naujienas (patartina tai daryti blaiviems).

Pasitikrinę žodžių reikšmes, kiekvieną šalies savivaldybę galime vadinti beveik maidanu, žodžiu, kuris reiškia aikštę – tokią, kurioje sprendžiami bendri reikalai. „Beveik“ reiškia nemenką formalų skirtumą, kurį vertėtų priminti bent jau vardan istorinio išprusimo. Maidanas „išrastas“ tikrai ne Ukrainoje ir ne Šveicarijoje, kur jis vis dar išliko dviejuose kantonuose: Apencelyje ir Glaruse. Senovės Atėnus primenantis vaizdas: visi piliečiai susirenka į aikštę, kur svarsto reikalus ir balsuoja ne biuleteniais, o tiesiog pakeldami rankas. Tiesa, vienąkart per metus, kai renkama kantono taryba. Tokia ne itin patogi tiesioginė demokratija atlaikė ir moterų „orumo revoliuciją“ – kada 1991 m. Apencelyje jos pagaliau gavo balso teisę, taigi aikštė turėjo sutalpinti dvigubai daugiau piliečių.

Vis dėlto „netvarkinga“ revoliucija gali pagreitinti reformas. Galbūt Ukraina pertvarkydama valstybės pamatus aplenks Lietuvą. O Graikijos pavyzdys rodo, kad išoriškai „tvarkinga“ demokratija neapsaugo nuo bankroto, jeigu piliečiai masiškai pritaria išlaidavimui. Todėl aptakus „pagyvensime – pamatysime“ yra patogiausias komentaras.