Gyventojų Lietuvoje mažėja, o didieji miestai tįsta į šonus. Kas tai – nostalgija vienkiemių Lietuvai, negebėjimas strateguoti, ar tam tikrų grupių verslo planas?

Vilnius užima tokio pat dydžio teritoriją kaip Viena. Ši lygiai tiek pat – apie 26–27 proc. užstatyta, tačiau skirtumas tas, kad Vienoje gyvena triskart daugiau gyventojų nei Vilniuje. „Ar Viena nepakankamai žalia, ar joje trūksta viešųjų erdvių, ar ten gyvenimo kokybė blogesnė nei Vilniuje?“ – retoriškai klausia Vilniaus savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ vyr. architektas Mindaugas Pakalnis.
Prie to verta pridurti, kad gyventojų Lietuvoje sparčiai mažėja, bet miestai vis tiek tįsta į šonus, taip brangindami gyvenimą juose. Gal laikas miestus glaudinti, o ne plėsti?

Po 50 metų ne pustuštis – tik Vilnius
„Eurostato“ prognozė Lietuvai negailestinga: po 40–50 metų čia liks tiek gyventojų, kiek buvo po Antrojo pasaulinio karo – 2,5 mln. „Ir tai jokia sensacija: nuo 2001 m. gyventojų mažėjimo tendencijos buvo akivaizdžios, tik niekas tų prognozių nevertino kurdami strategijas“, – piktinasi M.Pakalnis.
Pusmilijoniniam Vilniui vieninteliam iš Lietuvos miestų prognozuojama neprarasti gyventojų. Pagal europinį aprūpinimo būstu standartą – 30 kv. m gyventojui – sostinė ir šiandien dar turi plėtros potencialo, nes vienam vilniečiui tenka per 25 kv. m. Vilnius per artimiausius kelis dešimtmečius net gali išaugti ir iki 600 tūkst. gyventojų. Tačiau tai reikštų, kad kiti regionai visai apmirtų.
Tai ir vyksta. Kaune per metus gyventojų sumažėjo 3,4 proc. ir, ekspertų vertinimu, ten naujų daugiabučių statybai nėra šansų. Klaipėdoje, Nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidento Roberto Dargio vertinimu, būstų pristatyta keleriems metams į priekį, o gyvenamųjų teritorijų Klaipėdos rajone priplanuota apie 300 tūkst. gyventojų. Tik iš kur jų atsiras? Panevėžyje iš 130 tūkst. gyventojų beliko apie 100 tūkst., didelė jų dalis – pensininkai ir socialiai remtini asmenys.
R.Dargis jau seniai kalba, kad tuštėjančioje provincijoje valstybei reikia rengtis dalį butų išpirkti ir nugriauti, kaip, beje, ir dalį likusių nereikalingų viešosios infrastruktūros pastatų. Jungtinių Tautų (JT) miestų programos tarpregioninis patarėjas Paulius Kulikauskas, anksčiau dirbęs įvairiuose Europos Komisijos, Pasaulio banko, JAV kompleksinės miestų plėtros projektuose, stebisi, kodėl Lietuva nenori pasimokyti iš Vokietijos. Juk pas mus dabar vyksta tai, kas ten vyko prieš 10–15 metų. Rytų vokiečiams atsivėrus galimybei išvažiuoti ten, kur geresnės sąlygos gyventi, iš kai kurių miestų išsikraustė apie 30 proc. gyventojų. Apytuščių komunalinių namų gyventojai sukelti į kitus, o likę tušti nugriauti. Nugriautos ir neveikiančios pramonės įmonės, o jų teritorijos atiduotos žemės ūkiui ar apsodintos miškais.
Tačiau Lietuvoje net maži miestai teturi vieną ambiciją – plėstis. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros doc. dr. Eugenijų Kęstutį Staniūną stebina, pavyzdžiui, Elektrėnų noras pasidvigubinti teritoriją. O juk juo labiau miestai išdrabstyti gabalais, tuo sunkiau juose užtikrinti gyvenimo kokybę.

Močiutė iš Viršuliškių moka už naujalietuvį Valakupiuose
Kuo miestas labiau išsibarstęs, tuo gyvenimas jame brangesnis. „Rodiklis, apibūdinantis miestą, kaip efektyvią struktūrą, – 30 gyventojų hektare. Jei mažiau, urbanistinė sistema efektyviai neveiks, o susisiekimas, inžineriniai tinklai neapsimokės“, – aiškina M.Pakalnis.
Vilniečių tankis per pastaruosius kelerius metus krito nuo 48 iki 39 žmonių hektare (neskaičiuojant prie Vilniaus prijungto Nemenčinės miško). Tačiau šį skaičių lemia tik gyventojų koncentracija centre ir aplink jį. Vilniuje jau šeštame kilometre nuo centro tokio tankio nebėra, nors Paryžiuje jis tebėra 24-ame, Rygoje – 12-ame kilometre. Maža to, galima sakyti, kad Vilnius tęsiasi dar 30 km spinduliu už ribos, nes daugiau kaip pusė čia gyvenančių žmonių – iš Maišiagalos, Trakų, Rudaminos, Lentvario, Bezdonių – kasdien važinėja į Vilnių dirbti, apsipirkti ar veža vaikus į mokyklą. Juos skaičiuojant, vilniečių šiandien yra apie 680 tūkst.
Žinoma, niekas negali varžyti žmogaus noro gyventi miesto pakraštyje ar už jo ribos. Tačiau, kaip pabrėžia M.Pakalnis, kainą už tai kiekvienas turėtų susimokėti pats. JAV buvo apskaičiuota, kad kiekvieną būstą miestų periferijoje per infrastruktūrą visi miesto gyventojai subsidijuoja 25 tūkst. dolerių. Ir Lietuvoje socialiai silpnesnis gyventojas – močiutė iš Viršuliškių – moka už naujojo lietuvio norą gyventi Valakupiuose. Vandens tiekimas Valakupiuose kainuoja keliskart brangiau nei Viršuliškėse, bet įstatymas neleidžia diferencijuoti tarifų, į periferinius mikrorajonus tiesiami inžineriniai tinklai, gatvės, transportas apmokamas visų pinigais, o Naujamiestyje, kur sukurta visa ši infrastruktūra, gyventojų tankis toks pat kaip Valakupiuose.
Vakariečiai taiko skirtingų miesto zonų tarifą transportui, mes – ne, o dėl išsidrabsčiusių miestų degalų automobiliams suvartojimu jau lenkiame standartinį europietį. „Valdžios pareiga būtų apskaičiuoti, kiek kainuos žmonėms ateityje gyventi priemiestyje, nes degalų kainos kils. Be to, reikia suskaičiuoti, kokia jų transporto gaminamos taršos žala visuomenei, ir paprašyti, kad jie už tai sumokėtų“, – mano E.K.Staniūnas.
Kodėl žmonės išsprūdo iš miesto centro? M.Pakalnio manymu, lūžio taškas buvo bankų atvertos finansavimo galimybės ir sukelta žemės kaina Vilniaus centre. Štai ir dabar sostinės centrinėje dalyje yra 500 ha būtent gyvenamiesiems namams statyti tinkamos žemės, neliečiant rekreacinių zonų. Tačiau daug jos laikoma spekuliaciniams tikslams, o tereikėtų įvesti nenaudojamos teritorijos mokestį, ir rinka pajudėtų. Žmonės puolė statytis, kur pigiau. Pavyzdžiui, vadinamuosiuose kolektyviniuose soduose net krizės metais statybos leidimų nesumažėjo. Paradoksas, bet miestų plėtra čia vyksta pagal Sodininkų bendrijų įstatymą, nes Teritorijų planavimo, Žemės įstatymas čia negalioja. Čia lyg ir miestas, bet ne tik be normalios infrastruktūros, bet ir be galimybės ją ten įrengti.
E.K.Staniūnas pasakoja, kad kitos šalys aktyviau kovoja su spekuliacija žeme. Pavyzdžiui, Stokholmo savivaldybė, pastebėjusi, kad žmonės perka žemę toliau nuo miesto, nupirko didelį plotą žemės mieste, suprojektavo, pastatė gyvenamąjį rajoną ir pardavė būstą nesiekdama didelių pelnų, taip sugriaudama spekuliacijos žeme procesą. Vokietijos įstatymai leidžia gyvenantiems tam tikroje teritorijoje savo nekilnojamąjį turtą sudėti į vieną krūvą, kad jis būtų perplanuojamas iš naujo, o žmonės gauna turėto turto atitikmenį, bet sutvarkytą.
P.Kulikauskas siūlo nepersistengti ir su miestų tankinimu: reikia skaičiuoti inžinerinių tinklų pajėgumus, vertinti, ar nepritrūks ten mokyklų ir darželių. Jis siūlo dar vieną išeitį: jei Lietuvoje, kaip kitose šalyse, būtų plėtojamas daugiacentriškumas – mikrorajonuose būtų visos pagrindinės paslaugos, žmonėms nereikėtų dėl jų važinėti į centrą. Deja, pas mus tiražuojami tik gyvenamieji namai. „Vilniaus plano“ vyr. architektas sako, kad Vilniaus bendrajame plane taip ir numatyta: pagrindinis ir penki periferiniai centrai ant pagrindinių išvažiavimo iš miesto ašių Ukmergės, Gulbinų, Pilaitės, Lentvario, Nemėžio kryptimis. Paskatinti statytis būtent čia galima diferencijuojant žemės mokestį, nutiesiant kelius, kitą infrastruktūrą.
Tam savivaldybei reikia žemės, kuria, pakeitus įstatymus, savivaldybė nebedisponuoja. M.Pakalnio manymu, viena centrinė institucija galėtų kontroliuoti, kaip savivaldybės naudoja žemę, tačiau klaida buvo iš savivaldybių visai atimti pagrindinį instrumentą plėtoti miestą – žemę. Dabar plėtotojas vienas – privatininkas, o jo interesas – pastatyti, parduoti ir uždirbti.

Vienkiemių Lietuva ar miestų Lietuva
„O gal Lietuva turi būti vienkiemių šalis ir kompaktiškų miestų nereikia? Strategija „Lietuva 2030“ į tokį klausimą neatsako, nes nesuvokia to kaip problemos. Mėtomės į priešingybes: nuo sovietinio planavimo – į laukinį liberalizmą, privatininkiškumą. Politikai deklaruoja, kad jie – už savivaldą ir bendruomenes, o iš tikrųjų hipercentralizavome žemės valdymą“, – stebisi M.Pakalnis.
VGTU docentas E.K.Staniūnas primena, kad urbanistų pasauliniuose programiniuose dokumentuose deklaruojama kompaktiško miesto idėja. „Bet gal tų, kurie turi sprendimo teisę Lietuvoje, pažįstami susipirkę daug žemės prie miestų, todėl reikia, jog ji būtų pažymėta kaip urbanizuotina, kad pakiltų jos kaina?“ – prielaidą daro E.K.Staniūnas.
„Kiek mes tų tikrų miestiečių turim? Todėl lietuviai ir kraustosi į priemiesčius, turi namelį, sklypelį ir gyvena kaip kaime“, – tai P.Kulikausko nuomonė.
Beje, JT miestų programa, be bendrų visiems rekomendacijų, visada kreipia dėmesį į vienos ar kitos šalies kultūrinius, nacionalinius savitumus. Tad prieš apsisprendžiant, kokią miestų plėtros koncepciją pasirinkti, reikia įvertinti, kiek ji atitinka vietos žmonių interesus.
Antra vertus, ir be galo tobulinant įstatymus, kuriant moksline metodika pagrįstus bendruosius ir detaliuosius planus, turint gerų architektų nuveikti galima nedaug, jei visuomenė neturi bendro supratimo apie viešąjį interesą. Štai Danijoje kompleksiniuose planuose net nurodoma, kokia spalva dažyti namą. Nors šiaip rašytinių taisyklių ten nedaug, nes kam gadinti popierių, jei kelis šimtus metų yra visuomenės sutarimas.
“Lietuvoje esame pripratę manyti, jog lazda turi tik vieną galą: žmonės neturi tokio viešojo intereso suvokimo, kad net jei šiuo momentu būsi pralošusi pusė, tas pats principas kitąkart leis būti laiminčia. Bet tam suvokti reikia laiko“, – mano P.Kulikauskas.