"Veido" archyvas

Aistrose dėl miško trobelių paskendęs Seimas neturi kada analizuoti, kodėl mūsų miškai uždirba per mažai ir kokias strategines kryptis nubrėžti šiai svarbiai ūkio šakai

Lietuvos miškai kasmet vis gausiau praturtina Lietuvos biudžetą, o jų plotai dėl to nemažėja. Tačiau lietuviško miško produktyvumas vis dar velkasi ES uodegoje – miške ūkininkaujant europietiškai, ekonominę naudą būtų galima dauginti kelis kartus.

Politikų, gamtosaugos organizacijų šiuo metu keliamos aistros sudaro įspūdį, kad didžiausią pavojų Lietuvos miškams kelia privatūs jų savininkai, ketinantys tvoromis apraizgyti ir savo pilimis užtverti visiems lietuviams šventus ąžuolynus, spanguolių, mėlynių ir baravykų su voveraitėmis plantacijas. Dar kiti gąsdintojai priduria, kad godūs miško kirtėjai jau baigia išnaikinti Lietuvos miškų paukščių populiaciją bei daugybę gražių vietovių. Ir apskritai Lietuvos miškuose tvyro visiška netvarka, dangstoma juos baigiančių išvogti urėdų.

Pasigilinus į faktus pasidaro šiek tiek ramiau: pasirodo, Lietuvos miškai yra viena geriausiai prižiūrimų ir kontroliuojamų sričių, niekas mūsų medžių masiškai nevagia ir plynių nepalieka – priešingai, miško plotai per nepriklausomybės laikotarpį padidėjo beveik dešimtadaliu, kiekvienas iškirstas miško hektaras yra tvarkingai atsodinamas, o urėdijų indėlis į biudžetą kasmet stabiliai didėja.

Tiesa, kad valstybinių miškų ūkyje vis dar stinga tvarkos, skaidrumo ir efektyvumo, liudija ne tik miškininkų oponentų kritika, bet ir oficialių Lietuvos institucijų – Valstybės kontrolės, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) tyrimai.

Privati nuosavybė Lietuvoje kol kas tesudaro gerą trečdalį visų miškų, o ir joje niekas nesirengia įteisinti tvorų ar pilių – planuojamos tik nedidelės miško trobelės, kurių tankumą reguliuos įstatymai. O dėl tų perinčių paukščių…

Miškininkai jau pasakoja apie kone anekdotinę situaciją: gamtosaugininkams iškovojus, kad aplink 800 Raudonosios knygos saugomo juodojo gandro lizdaviečių 25 ha atstumu nebūtų kertamas miškas, šie paukščiai buvo priversti ieškotis naujų namų, mat netvarkomas miškas užžėlė ir gandrai nebegalėjo jame rasti sau maisto.

Tai pavyzdys, liudijantis, kad aplink mišką kunkuliuoja daugybė emocijų, bet stinga blaivaus proto ir racionalumo – niekas nesuka galvos dėl to, kodėl miškų produktyvumas Lietuvoje kelis kartus atsilieka nuo, pavyzdžiui, Skandinavijos šalių.

Šešėlis ant urėdijų

Lygiai prieš metus STT drauge su Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorais pradėjo ikiteisminį tyrimą dėl galbūt neskaidrios miškų urėdijų ūkinės finansinės veiklos, pinigų panaudojimo ne pagal paskirtį ir dokumentų klastojimo. Buvo atliktos kratos Generalinėje miškų urėdijoje (GMU) bei Valkininkų urėdijoje, paimti dokumentai, konfiskuota apie 50 tūkst. Lt. Praėjus metams, STT jokių naujienų visuomenei neturi – tik praneša, kad tyrimas tęsiamas, o kol jis nebaigtas, detalės nėra komentuojamos.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė taip pat ne kartą yra kalbėjusi apie valstybinių miškų ūkio valdymo problemas. “Tuo metu, kai kaimyninės šalys jau seniai susitvarkė savo miškų valdymą, Lietuvoje viskas yra po senovei, ir miškų urėdijų darbas, ir situacija dėl miškų yra nepatenkinama”, – praėjusių metų pabaigoje yra sakiusi prezidentė.

Be kita ko, ji rėmėsi Valstybės kontrolės pernai pavasarį atliktu auditu, kuriuo nustatyta, kad saugomus valstybinius miškus valdančių urėdijų ir jų veiklą koordinuojančios GMU veikla nepakankamai efektyvi, iš trijų Baltijos valstybių Lietuvos urėdijos už parduotą medieną gauna mažiausiai pajamų, o sąnaudos yra didžiausios.

Ūkio ministerija (ŪM) praėjusią vasarą paskelbė suskaičiavusi, kad Lietuvoje vienas kubinis metras medienos duoda 1 Lt pelno, o Švedijoje už kubinį metrą parduotos medienos uždirbami 23 Lt.

“Veido” prašomas pakomentuoti, kodėl Lietuvos miškų ūkio našumas ir pelningumas yra vienas mažiausių visoje ES, generalinis miškų urėdas Benjaminas Sakalauskas ŪM paskelbtą ataskaitą pavadino tendencinga, su išankstine nuostata ir tvirtino esant priešingai: Lietuvos miškų ūkio našumas ir pelningumas yra vienas didžiausių ES, o nuo Suomijos ir Švedijos mes esą iš viso neatsiliekame.

B.Sakalauskas nepateikė duomenų, kuriais remdamasis jis daro tokias optimistines išvadas, o tie skaičiai, kuriuos susirado “Veidas”, liudija mus smarkiai atsiliekant nuo ES.

Europos miškų ūkius jau daugelį metų analizuojantis ekonomistas, buvęs Miškų ūkio instituto direktoriaus pavaduotojas Stasys Mizaras tvirtina, kad statistinių duomenų analizė liudija Lietuvą iš miškų gaunant kur kas mažiau naudos, nei gauna daugelis ES valstybių, – blogiau atrodo nebent Latvija. Pavyzdžiui, palyginęs 2006 m. ES šalių miškuose sukurtą BVP vertę ir miškų plotus bei darbuotojų skaičių, jis daro išvadą, kad viename ha miško Lietuva sukuria mažiausiai ekonominės vertės tarp visų ES šalių. Atidžiau išnagrinėjęs Lietuvos ir Suomijos 2008 m. miškų ūkio statistiką jis teigia, kad pas mus viename ha miško per metus sukuriama 227 Lt siekianti pridėtinė vertė, o suomių sukuriama siekia 487 Lt – nors miškų tūris ten daugiau negu du kartus mažesnis nei Lietuvoje.

Stinga aiškios krypties

Vis dėlto S.Mizaras pabrėžia, jog Lietuvai labai nepalankūs skaičiai dar nereiškia, kad mūsų urėdijose tvyro netvarka ar klesti medienos vagystės: skaičiuojant BVP rodiklius svarbus yra miško darbininkų atlyginimo dėmuo, nėra abejonių, kad Vakaruose ar Skandinavijoje naudojama daugiau modernesnės ir efektyvesnės technikos. “Tačiau nekyla abejonių ir dėl to, kad realusis mūsų produktyvumas miške tikrai mažesnis nei daugelyje ES valstybių”, – įsitikinęs ekonomistas.

Ypač jis kritikuoja Lietuvos valdininkus ir politikus, kad jie nesugeba suplanuoti ilgametės Lietuvos miškų ūkio plėtros strategijos, kuri remtųsi moksliniais skaičiavimais, pasauline miškų mokslo praktika, o ne į vieną ar kitą pusę nusveriančiomis emocijomis. Kaip tik dabar Aplinkos ministerija rengia nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros programą iki 2025 m., ir joje, pasak mokslininko, vėl vyrauja vizijos ir misijos (tausoti ir didinti miško išteklius, vadovautis darnios plėtros principais), o ne konkreti į veiklos rezultatus orientuota strategija, kurios Lietuvos miškams dabar labiausiai ir trūksta. “Iš dalies suprantu ir pateisinu valstybinių miškų urėdijas – visi jas kritikuoja dėl prastų rezultatų, liepia reformuotis, bet ką konkrečiai daryti, ko siekti, valstybė joms nenurodo”, – argumentuoja S.Mizaras.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas tvirtina, kad kaltinimai urėdijoms dėl nepakankamo efektyvumo nepagrįsti: “Jos tikrai pasitvarkė per pastaruosius metus, vien mokesčių tarifas joms nuo 2011 m. išaugo dvigubai – nuo 5 iki 10 proc. pardavimo pajamų už parduotą žaliavinę medieną.”

Pats urėdų vadovas B.Sakalauskas apskritai tvirtina, kad tiek reformų, kiek jų vykdoma valstybinių miškų ūkyje, nevyksta jokiame kitame Lietuvos valstybiniame ūkio sektoriuje. Tačiau jis nesutinka, kad veiklos centralizacija – dabar Lietuvoje veikia 42 savarankiškos miškų urėdijos – miškų ūkį padarytų efektyvesnį. “Miškas – ne bankas, kurį galima valdyti iš centro. Vietoje dirbantys miškų ūkio specialistai turi daugiau iniciatyvos ir motyvacijos galimybių”, – neabejoja generalinis urėdas.

Jis informuoja, kad planuojama centralizuoti tik kai kurias urėdijų funkcias, tokias kaip vidaus auditas, IT sistemos, viešieji pirkimai, bendra elektroninė apvaliosios medienos pardavimo sistema.

Seimo Aplinkos apsaugos komiteto narė Aurelija Stancikienė pripažįsta, kad patys politikai nesugeba suformuluoti aiškių užduočių miškų ūkiui: “Daug reikalaujame, konkrečiai nesuformuluojame, ko norime, ir pykstame, kad nepadaro.”

S.Mizaras įsitikinęs, kad Lietuvai reikia iš esmės peržiūrėti savo miškų naudojimo ir medienos pramonės strategiją, nes dar viena priežastis, dėl ko mes taip smarkiai atsiliekame nuo Europos, yra ta, kad didelę dalį savo medienos eksportuojame kaip žaliavą, o ne patys ją perdirbame, kurdami didesnę jos pridėtinę vertę, steigdami naujas darbo vietas, mokėdami daugiau mokesčių į biudžetą.

Aistros dėl namelių

Deja, Lietuvos aplinkosaugos politikos strategams nėra kada sėdėti prie sudėtingų ekonomikos formulių ir svarstyti, kaip miškų ūkį paversti efektyviu ekonomikos sraigtu. Kone visos pastangos per nepriklausomybės metus skiriamos gamtos apsaugos reikalams – vis naujų saugomų teritorijų planavimui, papildomų apribojimų įvedimui. Per tą laiką gudrieji ir turtingieji jau apstatė vilomis paežeres bei gražiausias girias, o dabar didžiausios aistros verda dėl to, leisti ar ne namelius statytis visiems privataus miško savininkams.

Kodėl prezidentė, premjeras ir Seimo pirmininkė gali gyventi miške, o paprastiems Lietuvos žmonėms tai neleidžiama, – klausia Lietuvos miško savininkų asociacija. Ji – už tai, kad savo teritorijose, 20 arų plote, miško savininkai galėtų statytis nedidelius rąstinius namelius, kurių dydis, tankumas būtų reglamentuojamas įstatymais.

Šiai idėjai pritariantis J.Šimėnas mano, kad tokie nameliai niekam netrukdytų. “Na, ir kas, kad apsitvers tuos savo 20 arų sklypus, – ar dėl to nebeliks miškų Lietuvoje? Mes turime savininkams leisti susikurti didesnę savo turto vertę. Kodėl lietuvio miško savininko turtas turi būti kelis kartus mažesnis nei užsienyje, kur miško trobelės yra leidžiamos?” – stebisi parlamentaras.

Tokioms Miškų įstatymo pataisoms griežtai nepritarianti A.Stancikienė jas vadina įžūliomis. “Jau nebegalime privažiuoti prie ežerų, dabar dar ir miškus užstatys namais”, – piktinais Seimo narė.

Ji nemato reikalo gerinti sąlygų miško savininkams: “Juk jie žinojo, ką atsiima, kad miške namų negalima statyti, kad ūkinė veikla yra ribojama. Tai kodėl dabar piktinasi savo menkomis teisėmis?”

Priminsime, kad Miškų įstatymo pataisos Seimo toliau bus svarstomos šią savaitę, jas priimti planuojama dar šio pavasario sesijoje.