Vertinant pastarųjų kelerių metų retrospektyvą, Lietuvoje namų ūkių elgsena galėtų būti chrestomatinis ekonomikos pradžiamokslio pavyzdys.

Ekonomikos teorija byloja, kad sparti ūkio plėtra ir laukiamas ateities pajamų didėjimas skatina namų ūkius didžiąją disponuojamų pajamų dalį skirti vartojimui. Nuo to kenčia taupymui tenkanti pajamų dalis. Tačiau pasikeitus makroekonominei aplinkai ir gyventojų lūkesčiams jų vartojimo apetitas krinta, susirūpinama savo asmeninių finansų tvarumu ateityje ir puolama kaupti atsargas finansinei žiemai.

Tai puikiai iliustruoja namų ūkių indėlių likučio dinamika Lietuvos kredito įstaigų sistemoje. Po įstojimo į ES iki 2007 m. vidurio gyventojų indėlių apimtys didėjo vidutiniškai po 30 proc. per metus. Sparčios ekonominės plėtros metais disponuojamų pajamų dalis, skiriama vartojimui, didėjo daug sparčiau nei skiriama santaupoms – namų ūkių lėšos kredito įstaigose vis aktyviau nusėsdavo einamosiose, o ne terminuotųjų indėlių sąskaitose. 2005–2006 m. vidutinis metinis indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose didėjimas siekė net 38 proc., o terminuotieji indėliai didėjo vidutiniškai 29 proc. Analogiškai keitėsi ir indėlių bankinėje sistemoje struktūra – gyventojų polinkį taupyti iliustruojančių terminuotųjų indėlių svoris susitraukė.

Tačiau 2007 m. viduryje įvyko vartotojų lūkesčių dinamikos lūžis – iki tol nuolat kopęs aukštyn namų ūkių optimizmą matuojantis indeksas ėmė sparčiai kristi. Lietuvos gyventojams stebint nerimą keliančius ekonomikos perkaitimo signalus, iš Vakarų atsklido pirmieji sprogusio blogų paskolų burbulo atgarsiai. Tai lėmė daug santūresnį tiek bendros ūkio ateities plėtros, tiek asmeninių finansų raidos vertinimą. Šiuo momentu namų ūkių indėlių atsiskaitomosiose sąskaitose dalis nustojo didėti ir ėmė po truputį trauktis.

Tuo metu terminuotųjų indėlių dalis didėjimo pagreitį netgi padidino. Tam įtakos turėjo ne tik natūralus namų ūkių noras susiformuoti finansinę pagalvėlę sunkmečiui, bet ir alternatyvių taupymo produktų fiasko. Vertybinių popierių rinkų indeksams bei investicinių fondų grynųjų aktyvų vertėms neriant žemyn, daugelis investuotojų ėmė ieškoti saugesnio užutėkio savo lėšoms, kurios galiausiai nusėdo į VVP ir terminuotųjų indėlių sąskaitas.

Be to, tarpbankinėms palūkanų normoms kopiant aukštyn, 2007–2009 m. kredito įstaigos siūlė nepaprastai gerą indėlių pajamingumą, tai irgi tapo nemenka paskata rinktis šį taupymo produktą, nepaisant įvairių viešojoje erdvėje sklandančių abejonių dėl valiutos stabilumo ir pan. Dėl to, šių metų duomenimis, du trečdalius visų indėlių atsargų kredito sistemoje sudarė terminuotieji indėliai. O bendra namų ūkių lėšų bankuose suma birželio mėnesį pasiekė rekordinį lygį – 26 mlrd. Lt.

Kyla klausimas: ar iš tiesų tas šiemet pasiektas rekordinis santaupų buferis Lietuvoje jau toks išskirtinis? Palyginus Lietuvos indėlių, tenkančių vienam gyventojui, rodiklį su kitų šalių atitinkamais indikatoriais paaiškėja, kad toli gražu taip nėra. Šių metų pirmojo pusmečio pabaigoje statistinio gyventojo santaupos Lietuvoje sudarė 2,24 tūkst. eurų.

Estijoje ir Lenkijoje – atitinkamai 1,3 ir 1,2 karto daugiau, Čekijoje – 2,8 karto, o tokiose išsivysčiusiose šalyse, kaip Suomija ir Danija, – net 6,4 ir 8,8 karto daugiau. Net įvertinus pajamų skirtumus atotrūkis išlieka gana ženklus. Be to, verta paminėti, kad išsivysčiusių valstybių gyventojai yra labiau finansiškai išprusę ir paprastai retai kada renkasi vieną taupymo priemonę: nemaža jų santaupų dalis yra nugulusi investiciniuose, pensijų fonduose ar perkelta į kitus taupymo finansinius produktus.

Lietuvoje taupymo alternatyvos nėra plačiai paplitusios, namų ūkiai itin konservatyviai valdo savo sukauptas lėšas. O išbandžiusieji jėgas finansų rinkose išskirtinio akcijų rinkų kritimo metu nusvilo ir rizikingesnėmis investavimo alternatyvomis vis dar nepasitiki. Tad indėlių dinamika pakankamai gerai atskleidžia namų ūkių polinkį taupyti.
Tačiau jau šių metų pradžioje fiksuotas dar vienas gyventojų indėlių struktūros lūžis: kovą terminuotųjų indėlių apimtys kreditų sistemoje ėmė mažėti. Tam įtakos turėjo į rekordines žemumas nuo įstojimo į ES nusiritusios palūkanų normos, rugpjūtį litams siekusios 1,9 proc., o eurams – tik 0,9 proc. Tuo tarpu indėlių sumos atsiskaitomosiose sąskaitose pradėjo didėti. Nors fundamentai dar silpnoki (didelis nedarbas, silpna namų ūkių perkamoji galia ir t.t.), tačiau pasikeitusi indėlių struktūros tendencija bei atsitiesiantys vartotojų lūkesčiai galėtų būti pirmosios naujo vartojimo ciklo užuomazgos.