Šiuo metu Lietuvos vaikų globos namuose gyvena daugiau kaip keturi tūkstančiai pamestinukų. Iš jų maždaug šimtą per metus įsivaikina lietuvių šeimos, dar panašiai tiek – užsieniečiai. Vaikų psichiatras Dainius Pūras liūdnai konstatuoja, kad per dvidešimt metų mūsų šalyje nieko nepadaryta, kad padėtis pasikeistų.

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba džiūgauja, kad pernai lietuvių šeimos įsivaikino rekordinį būrį tėvų paliktų vaikų, tai yra “net” 108 mažylius. Tačiau iš tiesų dėl tokio skaičiau reikėtų verkti, nes pustrečio karto gyventojų skaičiumi mažesnėje Estijoje vaikų įvaikinama dvigubai daugiau nei Lietuvoje. Be to, mūsų šalis visoje Europoje išsiskiria didžiuliu globos namuose augančių vaikų skaičiumi. Lietuvoje valdiškuose namuose gyvena daugiau nei keturi tūkstančiai vaikų.

Šie skaičiai ir tendencijos blaiviai mąstančius valdininkus turėtų šiurpinti ir versti aktyviai ieškoti priežasčių, kodėl taip yra ir ką daryti, kad globos namuose vaikų imtų mažėti. Deja, visa kaltė suverčiama lietuviškam mentalitetui ir vaikus isivaikinti norinčių suaugusiųjų išrankumui. Neva lietuvių šeimos siekia įsivaikinti tik geltonplaukius mėlynakius mažylius iki vienų metų amžiaus. Kitaip tariant, įvaikinimo tarnyba kaltina neišprususius tėvus, įsivaikinti norintieji kaltina Įvaikinimo tarnybą ir neregėtą biurokratizmą šioje srityje, o situacija jau keliolika metų beveik nesikeičia.

Laukti tenka metus

Bet pažvelkime, kaip šiandien atrodo įsivaikinimo procedūra Lietuvoje. Kaunietė Akvilė Katilienė prieš daugiau nei metus kartu su vyru įsivaikino metukų mergytę.

Iš viso Katilių šeima įdukros laukė beveik metus. Vien tik du mėnesius – kol susidarė septynių žmonių grupė, norinčių lankyti būsimųjų įtėvių kursus. Paskui tris mėnesius kiekvieną savaitę teko lankyti paskaitas, tada dar mėnesį laukti, kol specialistai surašys išvadas ir patvirtins, kad šeima tinkama auginti tėvų paliktą vaiką. Spalį pristatę visus dokumentus Katiliai tik gegužę sužinojo, kad galės įsivaikinti. Tačiau ir vėl reikėjo du mėnesius laukti, kol bus pasiūlytas mažylis, nors šeima, auginanti biologinius dvynius, jokių ypatingų reikalavimų nekėlė. “Sutikome įsivaikinti pirmą pasiūlytą mergaitę, tačiau kol parsivežėme ją į namus, praėjo dar beveik trys mėnesiai, nes reikėjo laukti teismo posėdžio, paskui sprendimo”, – pasakoja moteris ir priduria, kad įvaikinimo procesas visoms kartu įtėvių kursus lankiusioms septynioms šeimoms užtruko apie metus. Kitose valstybėse įvaikinimo procedūra kur kas paprastesnė.

Siūlomų įvaikinti vaikų sąrašas – trumpas

Sužinojus, kiek reikės laukti, kiek pažymų reikės pristatyti, ne vienai šeimai, turinčiai kilnių tikslų, noras įsivaikinti gali praeiti. Be to, pas mus galiojanti tvarka neleidžia norintiems įsivaikinti nuvykti į globos namus ir patiems išsirinkti vaikutį. Įvaikinimo tarnyba pasiūlo vieną mažylį. Šeima, perskaičiusi jo bylą ar pabendravusi, gali laukti kito vaiko, tačiau tik nurodydama svarius argumentus, kodėl nesutinka priimti į šeimą pasiūlyto mažylio. Įvaikinimo tarnybos direktorė Odeta Tarvydienė paaiškina, kad tokie saugikliai įvesti tam, kad būtų užtikrinama vaiko gerovė. “Įvaikinimo misija – ne šeimai ieškoti vaiko, o vaikui šeimos. Atrankos sistema turi būti griežta, nes negalima trumpam pažaisti tėtį ir mamą, o paskui grąžinti vaiką į globos namus. Įtėvių sprendimas turi būti subrandintas. Tai atsakomybė visam gyvenimui”, – sako O.Tarvydienė.

Vis dėlto stebina, kodėl kursus išklausiusioms ir įvaikinimo tarnybų specialistų pritarimą jau gavusioms šeimoms tenka laukti po kelis mėnesius, kol joms bus pasiūlytas vaikas, nors globos įstaigos Lietuvoje perpildytos.

Paradoksas, tačiau šalyje, kurioje gyvena daugiau kaip vienuolika tūkstančių pamestinukų, trūksta vaikų, kuriuos būtų galima įsivaikinti. Šiuo metu Lietuvos piliečiams siūloma įsivaikinti tik aštuoniolika sveikų mažylių iki trejų metų, dvidešimt vienas – 4–6 metų amžiaus, iš viso sąraše – 121 vaikas.

“Keista, kad neleidžiama įsivaikinti mažylio, kurį vieną kartą per mėnesį globos namuose aplanko močiutė, nes tikimasi, kad gal ji kada nors pasiims auginti anūką. Kad daugiau vaikų būtų įvaikinama, pirmiausia reikėtų greičiau juos įtraukti į siūlomų įvaikinti vaikų sąrašą”, – mano A.Katilienė.

Derėtų priminti, kad mūsų šalyje kūdikių iki trijų mėnesių, jeigu motina neatsisakė teisių į naujagimį, visai negalima įsivaikinti. Galimų įvaikinti vaikų sąraše pamestinukas atsiduria praėjus pusei metų, kai apribojama valdžia jo tėvams. Įrašytas į šį sąrašą vaikas turi išbūti dar pusmetį. Tik po metų jis gali tikėtis sulaukti įtėvių. O su kiekvienais metais rasti mažyliui naujus namus šansų vis mažiau, nes daugelis įtėvių nori kuo mažesnių vaikų, kad lengviau ir greičiau pavyktų įskiepyti šeimos vertybes.

Jeigu mažylis turi brolių ar seserų, augančių globos namuose, vieno taip pat nepavyks įsivaikinti. Šeima turėtų paimti juos visus. Taip siūlomų įvaikinti vaikų sąrašas ir susitraukia.

Institucinė globa žaloja vaikų likimus

Nors ES parengtose direktyvose Lietuvai iškeltas tikslas, kad kuo daugiau tėvų globos netekusių vaikų apsigyventų šeimose arba šeimynose ir valdiškų namų mažėtų, tačiau mūsų politikams tai nė motais. “Per dvidešimt metų Lietuva taip ir nepajudėjo iš mirties taško. Nematau, kad būtų žengtas bent vienas politinis žingsnis, nors tarptautinės organizacijos mums pateikia daug rekomendacijų”, – sako vaikų ir paauglių psichiatras Dainius Pūras.

Jis mano, kad tėvų palikti vaikai greičiausiai ir ateityje gyvens internatinėse įstaigose, nes ES struktūrinių fondų lėšos yra naudojamos remontuoti dideliems globos namams, o ne kurti alternatyvoms. O tai, anot D.Pūro, yra Lietuvos pralaimėjimas, nes institucinė globa žaloja vaikų likimus. Be to, yra pati brangiausia. “Tai tas pats kaip gyventi viešbutyje. Ir tam Lietuva pinigų turi. O siūlymus kurti alternatyvias paslaugas bendruomenei valdininkai atmeta sakydami, kad trūksta lėšų. Pavyzdžiui, užuot šeimai, kurioje gimė neįgalus vaikas, būtų suteiktos nemokamos ankstyvosios reabilitacijos paslaugos, skatinama jį atiduoti į globos namus, kur tokio vaiko išlaikymas kainuoja dešimt kartų daugiau”, – kritikuoja psichiatras.

SOS vaikų kaimų Lietuvoje draugijos nacionalinio direktoriaus Audriaus Natkevičiaus manymu, mūsų šalyje galvojama tik kaip išgyventi šiandien, o ne apie vaiko gerovės užtikrinimą, todėl sistema keičiasi labai lėtai ir į tarptautinių organizacijų rekomendacijas skaldyti globos namus į mažesnius, nereaguojama. “Valstybei pigiau, kai daug vaikų gyvena viename pastate, tačiau jiems juk geresnės sąlygos nesukuriamos dėl to, kad įstatomi nauji langai. Jeigu po dešimt vaikų gyventų butuose ar kotedžuose su tais pačiais darbuotojais, jie grįžtų ne į instituciją, o į namus. Be to, išmoktų gyventi šeimoje. Dabar didesnė dalis vaikų, išėjusių iš globos namų, savo vaikus irgi palieka, nes neturi gyvenimo šeimoje įgūdžių”, – liūdnai konstatuoja A.Natkevičius.

Pataikaujama globos namų tinklui

Vakarų Europos šalyse suvokiama, kad tėvų netekę vaikai patys kurs normalias šeima tik tada, jeigu matys pavyzdį, todėl dauguma pamestinukų gyvena šeimynose. Pavyzdžiui, Austrijoje viename name tik skirtinguose butuose gyvena po šešis septynis vaikus su globėjais. Jie visai kitaip jaučiasi, nes nėra jokių iškabų, kad tai valdiški namai. Norvegijoje yra tokių globos namų, kurie patys suranda globėjus, juos apmoko, nuolat konsultuoja ir moka atlyginimą, kad vaikai su jais gyventų.

Lenkai neseniai nupirko keturis namelius, ir tie patys darbuotojai iš didelių globos namų kartu su vaikais persikėlė į juos gyventi. “Tarp vaikų ir darbuotojų iškart atsirado šiltesni santykiai. Pavyzdžiui, ūkvedį pradėjo vadinti dėde. Estai taip pat stato namelius, kurių vienoje vietoje negali būti daugiau nei šeši. Stengiamasi, kad jie būtų kuo labiau išskaidyti. Mūsų SOS kaime dvylika namelių”, – pasakoja A.Natkevičius ir priduria, kad Lietuvoje didelių globos namų neskubama skaldyti, nes ten dirba daug darbuotojų, kuriems stengiamasi išlaikyti darbo vietas.

“Norint, kad didelių globos namų mažėtų, reikia dabar kurti alternatyvias sistemas, kurios padėtų stiprinti bendruomenines paslaugas šeimai. Tačiau vietoj to pasirinkta politika moralizuoti šeimas, skirstyti jas į geras ir blogas.

Tokiu būdu tik didinamas pamestinukų skaičius ir pataikaujama plačiam vaikų globos namų institucijų tinklui. Juk jiems reikia vaikų, kad galėtų išsilaikyti”, – aštriai kalba D.Pūras. O apie tai, kad dideli valstybiniai namai – blogiausia vieta augti vaikui, mūsų valdininkai tikriausiai nesusimąsto. Anot D.Pūro, normaliai emociškai vystytis, augti socialiai atsakingas vaikas gali tik šeimoje arba aplinkoje, kur dvasinė atmosfera primena šeimą.