Susidūrusi su faktiniu Europos Sąjungos skilimu į žemyninę, Prancūzijos ir Vokietijos dominuojamą euro zoną ir jūrinę, ne euro zoną, kurios lyderė yra Didžioji Britanija ir ją netiesiogiai remiančios kai kurios Skandinavijos bei Vidurio Europos šalys, Lietuva rizikingai bando balansuoti ant dviejų kėdžių.

Turėjo praeiti beveik du mėnesiai po naujosios Europos Sąjungos sutarties, turėjusios suvienodinti visų 27 valstybių finansinę politiką ir stabilizuoti eurą, žlugimo, kad Lietuvos politikai pradėtų atsargiai viešai svarstyti, kokį europinį kelią ir kurią skylančios Europos dalį rinktis Lietuvai.
Viena vertus, tai stebina, nes artėjantis skilimas tarp vis labiau Vokietijos ir Prancūzijos dueto, taikliai pagal lyderių pavardes pavadinto „Merkozy“, dominuojamos euro zonos, ir kartu žemyninės Europos, bei ne euro zonos valstybių, kurių lyderė yra Didžioji Britanija, daugiau ar mažiau remiama Skandinavijos bei Vidurio Europos šalių, buvo akivaizdus dar prieš metus.
Galima teigti, kad ryškiausią ir nedviprasmišką signalą apie tai Vilnius ir kitos Baltijos šalys gavo pernai sausio mėnesį (vadinasi, lygiai prieš metus), kai mus ir Šiaurės šalis aptarti sėkmingai su finansinės krizės padariniais besitvarkančių valstybių bendradarbiavimo pakvietė Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas. Sinchroniškai nuskambėjęs Švedijos kariuomenės vado generolo Sverkerio Goeransono oficialus kvietimas visų Skandinavijos pajėgų vadų vardu Baltijos šalių pajėgų vadams prisijungti prie neformalaus visą Baltijos jūrą apimančio karinio aljanso NORDERFCO, su kuriuo glaudžiai bendradarbiauja Didžiosios Britanijos karinės pajėgos, liudijo, kad Europos šiaurėje prasideda rimti geopolitiniai poslinkiai.
Tiesa, vargu ar šie poslinkiai Lietuvos politiniam elitui buvo labai netikėti, nes dar 2010-ųjų pradžioje prezidentė Dalia Grybauskaitė kalbėdama Latvijoje siūlė praplėsti Baltijos šalių sąvoką, tokiomis vadinant ne tik Lietuvą, Latviją, Estiją, bet ir Daniją, Norvegiją, Islandiją, Suomiją bei Švediją. Tad skandinaviškasis, arba, tiksliau, Šiaurės (nes Suomija nėra Skandinavijos šalis), vektorius Lietuvos užsienio politikoje nėra naujas. Kaip ir supratimas, kad Šiaurės orientacija automatiškai reiškia glaudžius ryšius su ilgaamže Skandinavijos šalių sąjungininke Didžiąja Britanija (su kuria Daniją ir Norvegiją sieja ir dinastiniai ryšiai), o tai savo ruožtu reiškia tokius pat glaudžius ryšius su JAV.
Galima apibendrinti, kad Lietuvos orientacija į Šiaurę ir Didžiąją Britaniją reikštų mums įprastą euroatlantinę orientaciją, su kuria nuo pat valstybės atkūrimo siejome savo karinio saugumo užtikrinimą. Jei pridėsime Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, dominuojantį skandinavų, pirmiausia Švedijos, bankinį kapitalą (bendra Šiaurės šalių investicijų suma Baltijos šalyse vertinama 200 mlrd. Lt), tiesiamą elektros kabelį „NordBalt“, oficialią Švedijos (po Vokietijos bundesvero mažinimų tapusią, ko gera, dominuojančia Baltijos regiono karine jėga) Riksdago deklaraciją, kad „Švedija neliks pasyvi, jei bus įvykdytas ES ar Šiaurės šalių, įskaitant ir Baltijos šalis, užpuolimas“, Baltijos-Skandinavijos-Britanijos sąjunga atrodys natūrali ir vienintelė teisinga.

Kuriasi „Merkozy“ Europą remiantis judėjimas

Panašią mintį sausio viduryje paskelbtame programiniame straipsnyje išdėstė ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, „Veidui“ sakęs, kad pastarasis jo pasisakymas yra atsakymas į dalies parlamentarų ir politologų ketinimą steigti Europos federalistų sąjungą. Šis judėjimas, vienijantis 18 Europos šalių atstovus, pasisako už stiprią centrinę Europos valdžią, bendrus finansus, bendrą užsienio politiką, savarankiškas Europos karines pajėgas. Nors federalistai tiesiogiai nesako esą „Merkozy“ dominuojamos Europos šalininkai, jų tinklalapį puošiantis kanclerės Angelos Merkel portretas ir citata apie bendros Europos ekonominės ir pinigų sąjungos kūrimą pasako viską.
Federalistai taip pat abejoja ilgalaike euroatlantinio saugumo perspektyva. „Sunku tikėtis, kad JAV bus amžinai įsipareigojusios Lietuvos ir viso mūsų regiono saugumui, – teigia vienas Europos federalistų sąjungos Lietuvoje steigėjų politologas Rokas Grajauskas. – Mes norėtume daugiau Amerikos Europoje, bet atsižvelgiant į realijas ilgalaikėje perspektyvoje tikėtina, kad JAV vaidmuo Europos saugumo architektūroje mažės.“
Kita vertus, Lietuvos politikų delsimas aiškiai paremti vieną iš dviejų konflikto pusių suprantamas, nes pasirinkimas nėra toks jau vienareikšmiškas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Svarbiausia dilema – kiek vieninga (ir kaip ilgai) bus Baltijos ir Šiaurės valstybių grupė. Pavyzdžiui, pakankamai solidus Italijos geopolitinių tyrimų centras „Limes“, piešdamas Europos šiaurės geopolitinį žemėlapį, viena spalva su Didžiąja Britanija ir Baltijos valstybėmis iš visų skandinavų dažo tik Švediją. Suomija ir Norvegija, italų geopolitikų požiūriu, būtų linkusi būti Prancūzijos-Vokietijos-Rusijos geopolitinės jungties partnerėmis.
Jeigu pažvelgtume į santykį su svarbiausia „Merkozy“ ES gimimo priežastimi ir jos kelių su Didžiąja Britanija išsiskyrimu – bendra ES valiuta euru, tai pamatytume, kad Baltoskandijoje irgi nėra vienybės: Suomija, kartu su germaniškos kilmės šalimis (Vokietija, Austrija, Olandija) priklauso vadinamajam euro branduoliui, Estija neseniai įstojo į euro zoną, Lietuva, Latvija, Danija savo valiutas susiejusios su euru ir dalyvauja kuriant „Merkozy“ vadovaujamą naująją ES sutartį.

Vilniui norisi abiejų Europų

A.Ažubalis „Veidui“ teigė, kad Vokietijos siūlomos finansinio taupymo ir griežto biudžeto deficito planavimo priemonės visiškai atitinka Lietuvos interesus, o iš visų aštuionių regiono valstybių tik Švedija nedalyvauja derybose dėl „naujosios ES be Didžiosios Britanijos“ sutarties. Kaip tai gali paveikti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, kuriose dominuoja Švedijos bankai, ministras kategoriškai atsisakė komentuoti, tačiau jis pritaria Čekijos užsienio reikalų ministro kunigaikščio Karelo VII zu Schwarzenbergo minčiai, išsakytai įtakingam Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“: „Nors euras yra svarbus projektas, bet tai tik instrumentas. Europos Sąjunga gimė kaip politinis projektas ir išgyvens be euro.“
K.zu Schwarzenbergas taip pat sukritikavo A.Merkel, pavadindamas ją kieta politike, bet neturinčia Europos ateities vizijos. Tai yra tiesioginė parama Didžiosios Britanijos nuostatai, kad euras, kaip bendra valiuta, yra žlugęs reikalas. Beje, Čekija, kaip ir Švedija bei Vengrija, lemtingose gruodžio 9-osios derybose Briuselyje parėmė D.Camerono ir Didžiosios Britanijos poziciją. Kas po to atsitiko su Vengrija, kuriai skubiai reikia 20 mlrd. eurų paskolos iš ES ir kurios ekonomiką bei premjerą Viktorą Orbaną vokiška žiniasklaida ėmė piešti juodžiausiomis spalvomis, matome savo akimis. Savo ruožtu Lietuva premjero Andriaus Kubiliaus lūpomis praėjusią savaitę paremė Vengriją prieš ES puolimą.
Tad šiuo metu Lietuvos politikai akivaizdžiai blaškosi, norėdami vienu metu išsilaikyti ant dviejų kėdžių: ir išlaikyti sąjungą su Šiaurės šalimis bei saugumą garantuoti galinčiomis branduolinėmis Didžiąja Britanija bei JAV, ir tuo pat metu nesusipykti su svarbiausiais ekonominiais partneriais bei finansiniais donorais – Vokietija, Prancūzija, Olandija, tai yra svarbiausiomis euro šalimis. Užduotis, švelniai tariant, ne iš lengvųjų, dažnai pasibaigianti skausmingu dribimu į tarpą tarp kėdžių.

Užsienio reikalų ministro Audroniaus Ažubalio vertinimas

Kai kalbama apie šiandieninę integracijos dilemą Europos Sąjungoje, Lietuvos poziciją turime formuoti pagal nacionalinius interesus ir realias galimybes. Tai reiškia vengti kraštutinumų ir vadovautis pusiausvyros principu.
Atimk iš Lietuvos savarankiškumą bei savivoką, ir mūsų valstybė taps turgumi Europos pakrašty – su pirkėjais ir pardavėjais, bet be Lietuvos piliečių tikrąja to žodžio prasme. Toks pavojus grėstų Lietuvai besąlygiškai ir neapgalvotai skubant į biurokratų arba didžiųjų valstybių triumvirato valdomą Europos federaciją. Bet atimk iš Lietuvos energetikos, ekonominio saugumo ir kokybiško gyvenimo galimybę integruotoje ES, ir mūsų valstybė bus tik tariamai suvereni, bet be laimingų ir gerai gyvenančių žmonių. Štai kur vestų antrasis – besąlyginio euroskepticizmo kraštutinumas.
Vien 2007–2013 m. laikotarpiu Lietuva iš ES bus gavusi 37 mlrd. Lt įplaukų. Panašaus dydžio struktūrinę paramą turėtume gauti ir iki 2020 m. Galima teigti, kad už kiekvieną į ES biudžetą įmokėtą litą Lietuva gauna šešis litus grąžos. 2011 m. daugiau nei du trečdaliai investicijų į mūsų šalį atėjo iš ES valstybių ir daugiau nei pusė mūsų eksporto vėlgi buvo realizuota ES šalyse. Maža to, Europos Komisija yra mūsų artimiausia sąjungininkė demonopolizuojant Lietuvos energetikos sektorių, integruojantis į europinę elektros ir dujų tinklų sistemą.
Šiandien perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra dinamiškas suverenių Baltijos ir Šiaurės šalių regionas, palaikantis glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais, Didžiąja Britanija bei kitomis ES valstybėmis. Geopolitiniu požiūriu šio regiono vienybė padidintų Lietuvos derybinį svorį aljansuose ir tarptautinėse organizacijose, padėtų išlaikyti Vakarų partnerių dėmesį mūsų nacionaliniam saugumui bei demokratinėms reformoms mūsų kaimynystėje. Be to, stiprėjantys ryšiai su Šiaurės šalimis ne prieštarauja, o papildo ligšiolinį Lietuvos bendradarbiavimą su Lenkija.
Šiemet Šiaurės ir Baltijos šalių susitikimų koordinatorės funkciją perima Lietuva. Nusistatėme tokias prioritetines kryptis: stiprinti ekonominius ryšius, siekti skandinavų atstovavimo Baltijos šalių verslui (ir atvirkščiai) trečiosiose šalyse; plėsti regiono saitus su JAV ir Rytų Europa; kurti bendrą simetrišką Šiaurės ir Baltijos valstybių informacinę erdvę.
Atsidūrus eurointegracijos kryžkelėje siūlau išlaikyti pusiausvyrą, atsirenkant reikalingas ir atmestinas integracijos sritis, bei žengti aiškia politine vieningo Šiaurės regiono kryptimi. To nedaryti būtų klaida.