Lietuva 2012-ųjų pavasarį nusprendė, kokia norėtų būti po beveik dvidešimties metų. Užtruko nei daug, nei mažai – dvejus metus, kol tūkstančiai šalies piliečių idėjų, skirtingos vertybinės nuostatos ir lūkesčiai sugulė į vieną dokumentą – Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“.

Kūrėjai jį pristato kaip visuomenės susitarimą ir tiki, kad strategija „Lietuva 2030“ yra tas kelias, kuriuo susivienijusi ir bendromis vertybėmis besivadovaujanti šalis nueis į sėkmę.
Tačiau norėti maža. Tam reikia politikų, visuomenės pritarimo ir efektyvių priemonių gražioms idėjoms įgyvendinti, kad strategija, kaip ankstesnės, neliktų vien šūkiai. Šįsyk vilties teikia tai, jog iš Vyriausybės kilusią strategijos rengimo idėją perėmė visuomenininkai, ir jie pasiryžę neleisti, kad ji nugultų valdininkų kompiuteriuose.

Vieningo politinio pritarimo nesulaukta
Pirmieji strategijos žingsniai – ne lengvi. Gegužės 15-ąją, kai Seimas balsavo dėl nutarimo, kuriuo ji buvo tvirtinama, kas iš parlamentarų viso svarstymo metu į kompiuterį nosį įkišęs sėdėjo, kas spėjo ir nusnausti. „Strategijos svarstymo ir tvirtinimo eiga šiek nuvylė ir supykdė visuomenininkus, nes visuomeninė iniciatyva buvo paversta politiniu procesu“, – sako Valstybės pažangos tarybos narys, Žinių ekonomikos forumo direktorius Edgaras Leichteris, aktyviai dirbęs kuriant strategiją.
Nors pasipriešinimo balsų sulaukta tik trijų, opozicijoje esantys socialdemokratai vieningai susilaikė. „Diskusijose su opozicijos atstovais pavyko sušvelninti mito, kad „Lietuva 2030“ yra konservatorių rinkimų propaganda, įtaką. Aktyviems piliečiams, kurie kūrė ir sukūrė šią viziją, skaudu girdėti to kius mitus, apipinančius jų didelį dvejus me tus trukusį savanorišką darbą“, – neslepia Tadas Langaitis, aktyvus visuomenininkas, įvairių nevyriausybinių organizacijų steigėjas, vienas tų, be kurių entuziazmo ir užsispyrimo strategija jei ne su visam, tai bent jau tikrai ilgam būtų nusėdusi biurokratų stalčiuose.

„Lietuva 2030“: sumani šalis, kurioje gera gyventi ir dirbti
Strategijos kūrėjai deklaruoja siekį pažadinti visuomenės ir kiekvieno jos nario kūrybingumą, susitelkti prie idėjų, kurios padėtų Lietuvai tapti modernia, veržlia, atvira pasauliui, puoselėjančia savo nacionalinį tapatumą šalimi. 2030 m. Lietuva turi būti šalis, kurioje: • Sumani visuomenė – laiminga visuomenė, kuri yra kiekvieno piliečio idėjoms, naujovėms ir iššūkiams atvira, solidari, savivaldi ir politiškai brandi; • Sumani ekonomika – lanksti ir gebanti konkuruoti pasaulyje, aukštą pridėtinę vertę kurianti ekonomika, grindžiama žiniomis, inovacijomis, verslumu ir socialiniu atsakingumu bei „žaliuoju“ augimu; • Sumanus valdymas – atviras ir skatinantis dalyvauti, rezultatyvus, atitinkantis visuomenės poreikius ir užtikrinantis geros kokybės paslaugas valdymas, kompetentinga ir priimanti kryptingus strateginius sprendimus valdžia. „Lietuva 2030“ turi tapti pagrindiniu planavimo dokumentu priimant strateginius sprendimus, rengiant valstybės programas. Strategijos įgyvendinimą kontroliuos Atviras pažangos forumas „Lietuva 2030“ ir Valstybės pažangos taryba bei jos sekretoriatas, dirbsiantis Ministro Pirmininko tarnyboje. Forumo renginiuose ne rečiau nei dukart per metus bendrai diskusijai ir idėjų sklaidai bus suburti akademikai, verslo, kultūros ir kiti aktyvūs visuomenės atstovai. Valstybės pažangos taryba kasmet vertins strategijos iniciatyvų aktualumą, sudarinės kasmetinių darbų sąrašą ir jį pateiks Vyriausybei. 2020 m. numatomas išsamus tarpinis strategijos vertinimas.  Visas strategijos tekstas – www.lietuva2030.lt.
E.Leichteris strategijos „Lietuva 2030“ išskirtinumu, leidžiančiu tikėtis, kad ji virs realybe, būtent ir mano esant tai, jog į jos kūrimą buvo aktyviai įtraukti piliečiai. „Tai buvo sunku, ypač regionuose. Atokiau nuo sostinės gyvenančius žmones reikėdavo tiesiog įtikinėti, kad jų nuomonė kažkam rūpi, kad ji yra svarbi“, – prisimena pašnekovas.
Rezultatas pasiektas – strategija sukurta, bet ne mažiau svarbus ir tas dvejus metus trukęs visuomenės žadinimo procesas.

Apie ateitį negalvojame
Koks nelengvas šis procesas, puikiai žino ir sociologas Mindaugas Degutis. 2011 m. lapkritį jis tyrė visuomenės nuomonės požiūrį į visos Europos Sąjungos strategiją „Europa 2020“. Eurobarometro tyrime išryškėjo, kad dauguma Lietuvos ir kitų ES šalių piliečių prioritetus vertina atsižvelgdami į tas visuomenės problemas, kurios jiems aktualiausios šiuo metu, – nedarbą, gyvenimo lygį, o ilgalaikiai ryti sąlygas formuotis kūrybingai, atsakingai ir atvirai asmenybei, joje įtvirtintas siekis tapti integralia, sėkminga, politiškai ir ekonomiškai konsoliduota Šiaurės ir Baltijos valstybių regiono, į kurį įeitų penkios Šiaurės ir trys Baltijos valstybės, dalimi.
būtent ir siūloma daugiau lėšų skirti mokslui, technologijų plėtrai, inovacijoms, švietimui. Tvirtai akcentuojama ir žalioji ekonomika, kurios esmė – išteklius taupančių technologijų plėtojimas.
Skamba gražiai, bet čia yra vienas „bet“. „Demokratinėse valstybėse tam turi pritarti rinkėjai, tačiau rasti konsensusą dėl reformų Europai vis sunkiau: senstančioje visuomenėje niekas nenori atsisakyti privilegijų. Dau guma rinkėjų Vakarų Europoje nori išsaugoti savo status quo, o to padaryti beveik neįmanoma“, – aiškina Klau dijus Maniokas, viešosios įstaigos „Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai“ valdybos pirmininkas, analizavęs, ar strategija „Europa 2020“ ir Lietuvos prioritetai atitinka artėjantį naują ES finansinį laikotarpį (2014–2020 m.).
Ar ambicijos pasvertos
Neišvengiamas traukimasis nelabai dera su strategijų tikslais. Strategijos „Lietuva 2030“ pažangos rodikliuose nu matytas ryškus proveržis: Lietuvai po beveik 20 metų prognozuojama vieta pažangiausių Europos Sąjungos valstybių dešimtuke pagal visus svarbiausius indeksus: gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, darnios visuomenės, pasaulio konkurencingumo ir globalizacijos.
Strategijos autoriai pabrėžia: sėkmingai vystysis tik XXI amžiaus iššūkiams, sparčiai technologijų, klimato ir ekonomikos kaitai pasirengusios šalys, nebijančios naujovių ir drąsiai priimančios konkurencijos iššūkius.
Minimalus tikslas, kokį mato K.Maniokas, – bent jau daugiau neatsilikti: „Ir tai jau būtų šis tas, ypač dabar, kada daugelis valstybių bando daryti tą patį – visi kliedi inovacijomis, investuoja į švietimo kokybę ir tikisi technologinio proveržio.“
Pašnekovas sako, kad pasiseks tiems, kurie tai darys sveikai, remdamiesi specifiniais pranašumais ir valdymo kokybe. Strategiją „Lietuva 2030“ jis vadina tikrai geru ir naudingu dokumentu, bet pabrėžia, kad Lietuvos proveržiui noro neužteks – reikia žinoti kaip, reikia pokyčių technologijų. „Labai svarbu, kad strategija būtų paremta konkrečiais veiksmais. Tai būna sunkiausia“, – pabrėžia K.Maniokas.

Pritrūko konkretumo
Jos nuomone, viskas strategijoje surašyta labai aptakiai, dėl to atrodo, kad nelabai žinoma, kaip to bus siekiama, kas už tai atsakingas, nes atsakomybė išskaidoma, tarsi perkeliama ant piliečių pečių.
Iki pat Seimo strategiją lydėjusieji atkerta, kad konkrečių nuostatų strategijoje tyčia nėra daug. „Valstybės institucijų atžvilgiu esu nusiteikęs skeptiškai. Pagal viską – tai Vyriausybė turėtų įpareigoti ministerijas imtis konkrečių veiksmų, kuriais būtų siekiama strategijoje numatytų tikslų. Bet tarp skirtingų politinių jėgų kyla tiek nesutarimų dėl to, kokių veiksmų išties reikėtų, kad strategija tiesiog nubrėžia gaires“, – dėsto E.Leichteris.
Visuomenė turi spausti politikus
Ar nauja strategija bus įgyvendinta ir Lietuva taps šalimi, kurioje gera gyventi bei dirbti ir iš kurios nebus bėgama svetur? „Politikai supranta, kad „nužudyti“ Lietuvos pažangos strategiją „Lietuva 2030“ ar bandyti padėti ją į stalčių po rinkimų jiems būtų labai nepalanku, – įsitikinęs vienas jos kūrėjų T.Langaitis. – Už jos stovi daug aktyvių piliečių, savanorių, kurių nuomonė svarbi ne vienoje srityje ir kuriems rūpi valstybės pažanga. Tai visuomeniniu prakaitu sukurtas projektas, ir politikai puikai žino, kad jie gali užsitarnauti visuomenės palankumą įgyvendindami pažangos darbus.“ ■