LR užsienio reikalų ministerija pranešė, kad ateinančiais metais Lietuva, pirmininkaudama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijai (ESBO), skatins organizacijos šalių narių vyriausybes imtis aktyvesnių priemonių žurnalistų saugumui užtikrinti, dėti daugiau pastangų prievartos prieš žurnalistus atvejams tirti ir akcentuos žiniasklaidos savireguliacijos svarbą. URM nuolatinis atstovas prie ESBO Renatas Norkus Varšuvoje vykusioje ESBO Peržiūros konferencijoje pristatė tokias Lietuvos pirmininkavimo ESBO prioritetines kryptis.

Tai dar vienas pavyzdys, kai politikai ir valdininkai, nesuvokiantys, kas dedasi jiems panosėje ir su kokiomis problemomis susiduria šalies žiniasklaida, imasi spręsti kone viso Senojo žemyno žurnalistikos problemas.

Nuo 2011 m. sausio pirmos dienos visa Lietuvos žiniasklaida pradės veikti pagal trąšų fabrikams ir plytų gamykloms pritaikytus mokesčius. 2009 ir 2010 m. šaliai smogusi naktinė mokesčių reforma žiniasklaidą Lietuvoje pavertė tokia kaip trečiojo pasaulio valstybėse, kurių politikai nėra linkę suvokti ir vertinti žiniasklaidos misijos demokratinėje visuomenėje. Skirtingoms industrijoms smogė tik po vieną padidėjusį mokestį – kam PVM, o kam akcizo. Žiniasklaidos priemonėms smogta iškart visais padidėjusiais mokesčiais – PVM šuoliu nuo 5 iki 21 proc. spaudos leidiniams, didesniais pajamų, sveikatos draudimo, socialinės apsaugos mokesčiais apmokestinant autorių honorarus. Nuo 2011 m. sausio 1 d. gaunantiems honorarą autoriams bus taikomi tokie pat  mokesčiai kaip ir nuolat dirbantiems pagal darbo sutartį.

Žiniasklaidos kuriamas pliuralizmas yra kritiškai svarbus ir būtinas demokratijai. Be jo demokratija nebus visavertė. Žinoma, Lietuvos žiniasklaida ne be nuodėmės, jos objektyvumas ir kokybė dažnai kelia pagrįstą susirūpinimą. Bet nepaisant trūkumų ji pasitarnauja kasdien informuodama ir kurdama debatus visuomenei svarbiomis temomis.

Žiniasklaida (išskyrus visuomeninius transliuotojus) veikia pagal privataus verslo principus. T.y. tarnystę demokratijai reikia suderinti su gebėjimu laisvojoje rinkoje pačiai užsidirbti savo veikla. Taigi tam tikra prasme žiniasklaida finansuoja demokratiją. Tai gerai suvokė ESBO įkūrėjai. Viena svarbiausių ir realiai bei produktyviai žmonių labui veikiančių institucijų, Strasbūro žmogaus teisių teismas, per daugelį savo veiklos metų yra bene giliausiai atskleidęs politikos ir žiniasklaidos, demokratijos progreso, ekonomikos augimo, socialinės gerovės sąsajas su žiniasklaidos kokybe ir gyvybingumu.

Per pastaruosius kelerius metus dėl didelės žiniasklaidos priemonių gausos ir nesugebėjimo savarankiškai išgyventi laisvojoje rinkoje prasidėjus naujiems savininkų pasikeitimo procesams, kurie ypač suaktyvėjo po naktinės mokesčių reformos, Lietuvos žiniasklaidoje atsirado daugiau rusiško kapitalo nei lietuviško ar vakarietiško. Kaip žinome, dauguma Lietuvos komercinių žiniasklaidos priemonių yra nuostolingos (metiniai bendrieji nuostoliai siekia keliasdešimt milijonų litų) ir nuolat finansuojamos arba rusiško, arba lietuviško kapitalo. Savęs neišsilaikanti žiniasklaida negali vadintis nei profesionalia, nei nepriklausoma.

Rusiško kapitalo vyravimas Lietuvos žiniasklaidoje yra rimtas pavojus Lietuvos valstybės politinio gyvenimo kokybei, pirmiausia jo intelektinei nepriklausomybei. Lietuvos žiniasklaidos, šiandien turinčios dalį rusiško kapitalo ar gyvenančios iš verslų, susijusių su Rusija, dar negalima vadinti prorusiška. Ji dirba pakankamai objektyviai ir profesionaliai. Matyt, jų savininkai nenori tuščiai šaudyti. Tausoja savo įrankius svarbesniems momentams. Ir “Gazpromo” apdovanotas šimtamilijoniniu kapitalu V.Uspaskichas jau nebenori atvirai būti žiniasklaidos savininku ir savo nuosavybę naujai besiformuojančiame žiniasklaidos holdinge slepia po devyniais užraktais. Neatrodo, kad Lietuvos politikai sugebėtų pasirūpinti bent tuo, kad tie nuosavybės ryšiai visuomenei būtų atskleisti. Ir piliečiai žinotų, su kaip atsargiai turi vartoti vieną ar kitą žiniasklaidos priemonę, kritiškai mąstyti.

Galima tik prognozuoti, kaip rusiško kapitalo ar iš Rusijos gyvenančių žiniasklaidos priemonių savininkai ir bendrasavininkiai elgsis Lietuvos valstybei kritišku momentu, kai reikės priimti politinius sprendimus ir žiniasklaida bus priversta užimti vieną ar kitą poziciją. Tokiu momentu iš tos žiniasklaidos vadovų gali būti pareikalauta lojalumo ir tam tikros pozicijos. Juolab kad ta rusiško kapitalo žiniasklaida yra kiaurai nuostolinga ir jos išlaikymas kasmet kainuoja ne vieną dešimtį milijonų litų.

Dažnai politikų forumai tampa eiliniu, nedaug prasmės turinčiu oro virpinimu. Jo naudą visuomenei sunku išmatuoti. Bet jei pirmininkaujant ESBO Lietuvos politikai ir valdininkai geriau suvoks realias ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiniasklaidos problemas, mūsų šalies pirmininkavimas ESBO nenueis perniek.