Nepriklausomos Lietuvos politinę raidą galima skirstyti į du etapus: dviejų asmenybių dominavimo bei kairės–dešinės politikos perskyros simbolizavimo pirmajame dešimtmetyje ir pagausėjusio politinio elito šio tūkstantmečio pradžioje.

Per daugiau nei dvidešimt nepriklausomybės metų Lietuvos raidos ir augimo kryptį politinėje arenoje lėmė kelių šimtų Seimo narių, daugiau nei šimto ministrų, dvylikos premjerų ir keturių prezidentų sprendimai. Nepaisant to, iki šiol nagrinėjant šalį kamuojančias problemas nevengiama kartoti, kad politikoje per visą atkurtos valstybės laikotarpį stokota ryškių asmenybių, vizionierių, kurie galėtų vesti šalį į priekį ir, svarbiausia, garbingai prisiimti atsakomybę už priimamus sprendimus.
„Veidas“ apžvelgia nepriklausomos Lietuvos politinę raidą, svarbiausius strateginius pasirinkimus, taip pat ryškiausias asmenybes, prisidėjusias prie valstybės kūrimo proceso.

V.Landsbergio ir A.Brazausko asmenybių fenomenas

„Vytautas Landsbergis ir Michailas Gorbačiovas: teisybė prieš despotizmą; sąžinė prieš patogumą. Kai kas dar dabar sako, kad Lietuva neturėtų veržtis iš Rusijos ir turėtų išklausyti Maskvos pasiūlymus suteikti daugiau autonomijos. Su tuo sutikti būtų patogu, tačiau jei tokia logika būtų vadovavęsi George‘as Washingtonas ir kiti, Amerika galbūt ir būtų likusi tik viena iš Britanijos kolonijų“, – taip 1990 m. balandžio mėnesį rašė vieno didžiausių JAV dienraščių „Chicago Tribune“ apžvalgininkas.
Amerikiečiams, kaip ir daugeliui stebėtojų Vakaruose, ryžtinga Lietuvos kova dėl nepriklausomybės pirmiausia asocijavosi su V.Landsbergiu, guviu muziku, šiek tiek netikėtai tapusiu Persitvarkymo Sąjūdžio lyderiu. 1990-aisiais jis išrenkamas Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo (AT-AS) pirmininku. Kai kas iki šiol jo vadovavimą šaliai itin sudėtingais 1990–1991 m. vadina geopolitinio stebuklo realizavimu: Lietuva sugebėjo ne tik išsivaduoti iš sovietų imperijos bei paskelbti nepriklausomybę, bet ir sutelkti Rusijos ekonominio spaudimo išgąsdintą tautą 1991 m. referendumui dėl nepriklausomybės atkūrimo (už pasisakė 90,2 proc. dalyvavusiųjų) ir trapų valstybingumą paversti tarptautinėje bendruomenėje pripažintu faktu.
„Nobelio taikos premiją skiriantis Norvegijos komitetas turėtų pasitaisyti dėl neseniai priimtų sprendimų ir šiemet laureatu paskelbti V.Landsbergį – Baltijos valstybių nepriklausomybės simbolį. Būtent trijų Baltijos šalių ryžtas ir apsisprendimo teisės postulavimas sugriovė, atrodytų, amžiną sovietinę imperiją bei demokratijos iliuziją – „gorbokratiją“, – 1990-ųjų gegužę rašė „New York Times“ žurnalistas Williamas Safire’as.
Vis dėlto jau netrukus ant politinės arenos pjedestalo sugrįžo Algirdas Brazauskas. 1988 m. nesiryžusi sekti Estijos pavyzdžiu ir paskelbti apie suvereniteto atkūrimą, Lietuvos komunistų partija užleido vietą Sąjūdžiui, tačiau jau 1992 m. parlamento rinkimuose iškovojo daugiau nei pusę mandatų, o Sąjūdžiui teko vos trys dešimtys. Nors Vakaruose stebėtasi ir baimintasi, kad buvusių komunistų, persivadinusių į Lietuvos demokratinę darbo partiją, sugrįžimas į valdžią sustabdys demokratizacijos procesus, aukštas, tvirtai sudėtas, charizmatiškas, korektiškas, tautai suprantama kalba kalbantis A.Brazauskas įtikino, jog ras šalį kamuojančių problemų sprendimo raktą. 1993 m. piliečiai jam patikėjo ir valstybės vadovo postą – per prezidento rinkimus jis įveikė Sąjūdžio palaikomą Stasį Lozoraitį.

Švytuoklė

Kai užsienio žurnalistai apsilankė Vabalninkuose ir pasidomėjo, kodėl žmonės balsuoja už buvusius komunistus, paprastų lietuvių atsakymai buvo panašūs: „Buvo ir gerų, ir blogų komunistų, tačiau dabar svarbiausia – ūkis, kuris yra sužlugdytas. Gali būti, kad netrukus neturėsime ko valgyti.“ Ekonominė blokada, korupcijos šešėlio užtemdyta privatizacija, gamyklų uždarymas ir kolūkių griūtis lėmė, kad pirmaisiais metais Lietuvos bendrasis vidaus produktas ritosi žemyn (1991 m. – 5 proc., 1992 m. – 21 proc.). A.Brazauskas tuo metu kukliai žadėjo, kad grąžins ekonominę padėtį į 1990 m. lygį.
Situacijos dramatiškumo neneigė ir V.Landsbergis, pripažindamas, kad rinkimų rezultatus nulėmė energetikos ir ekonomikos suirutė. „Tačiau mes sukūrėme demokratines institucijas ir nutiesėme kelią į Vakarus“, – po pralaimėjimo pabrėžė jis.
Retorika, kad Lietuva puola atgal į Rusijos glėbį, pasirodė esanti perdėta. Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis tvirtina: „Klaidinga į tai žvelgti iš šalies saugumo perspektyvos ir per užsienio politiką. Tarp Rusijos veiksnio ir rinkėjų pasirinkimo 1992-aisiais aiškios koreliacijos nėra. Greičiau galima šnekėti apie instinktyvų pasipriešinimą tada vykdytai nesėkmingai ekonominei politikai, autoritarizmo tendencijoms V.Landsbergio asmenybėje. Lietuvoje dešiniųjų politinių jėgų įvykių pasakojimas, su visais savo teigiamais ir neigiamais aspektais, dažnai tapatinamas su patriotiniu ir valstybiniu pasakojimu. Tai ydinga tiek istorijos, tiek loginio nuoseklumo požiūriu.“
Tiesa, LDDP valdžioje išbuvo tik vieną kadenciją: vangiai tęsdama Sąjūdžio pradėtas esmines ekonomikos reformas, susidurdama su bankų („Sekundė“, „Litimepks“) griūtimi, išaugusiu organizuotu nusikalstamumu, dėl valdžios monopolio nekreipdama dėmesio į kitą nuomonę, kairiųjų valdžia neteko visuomenės pasitikėjimo. Todėl 1996 m. į valdžią sugrįžo dešinieji, nuo 1993 metų susibūrę į Tėvynės sąjungą. Jie valdė iki 2000 m., kurie žymi naujo Lietuvos politinio etapo pradžią ir ankstesnį etapą simbolizavusių asmenybių – V.Landsbergio ir A.Brazausko kovos pabaigą.
„Į šias asmenybes pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje būčiau linkęs žvelgti kaip į du pokomunistinės konsolidacijos laikotarpio transformacijos simbolius. V.Landsbergis buvo etatistiškas ir autoritariškas, ideologiškai nuoseklus; A.Brazauskas – kupinas ideologinių kompromisų, nestabilus, konsultacinio politikos formavimo modelio šalininkas“, – komentuoja Š.Liekis.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.