BFL

Lietuvos populiarioji kultūra taip pat formuoja savas ikonas, nors ir vietinės reikšmės. Įdomu, kas iš šiandieninių žvaigždžių prisidės prie jų ateityje?

Populiarioji kultūra Lietuvoje yra praktiškai neištirta. Nors aukšti vienadienių televizijos laidų reitingai ar vadinamųjų fonograminių dainininkų populiarumas byloja apie žemą jos lygį, tai pagrindžiančių išsamių populiariosios kultūros vartojimo tyrimų nėra atlikta. Taigi pykdami ant niekaip eterio neapleidžiančių Petruškevičiaus, Radžio ir panašios kompanijos, tiksliai nežinome, kiek ir kokie žmonės jais iš tikro domisi, juo labiau negalime įvertinti, ar yra rimtų prielaidų, kad šiandienines žiniasklaidos suformuotas žvaigždes prisiminsime po dešimtmečio ar dviejų.

Būtent norėdami prognozuoti ateitį kalbiname į Lietuvos populiariąją kultūrą eksperto žvilgsniu galinčius žvelgti pašnekovus ir klausiame jų, ką iš dabartinių žvaigždžių ateityje apdovanosime ikonos statusu ar bent jau prisiminsime, kad ir ne visada geru žodžiu minėdami – populiarumas nebūtinai susijęs su pritarimu žmogaus veiklai. Tik prieš tai – šiek tiek aiškumo dėl sąvokų: populiarioji kultūra ir jos ikonos nebūtinai yra “popsas” blogiausia prasme – jiems priskiriami ir rokenrolo karalius Elvis Presley, toli gražu ne lengvo turinio filmus kūręs Alfredas Hitchcockas, nieko bendro su šou verslu neturėjęs Albertas Enšteinas ir tūkstančiai kitų. Žinoma, Britney Spears ir panašios “saldžios” žvaigždės į šį sąrašą taip pat patenka, tačiau jos nesudaro daugumos. Kitaip tariant, kalbame apie asmenybes, kurie jei ne savo kūryba, tai bent jau ypač stipriu įvaizdžiu tapę visuotinai atpažįstami ir įėję ar dar įeisiantys į istoriją.

Ikonizuoti gyvąjį – tarsi pastatyti jam paminklą

“Pavadinti žmogų ikona yra dirbtinė išvada, apibendrinimas, kurio pagrįstumą patikrina tik laikas. Todėl tokį epitetą priskirti gyvajam yra taip pat pavojinga, kaip ir jam paminklą pastatyti. Šviežiai pakrikštytos ikonos gali paslysti, susitepti, – įspėja Tomas Ramanauskas, buvęs trumpai Lietuvoje gyvavusios muzikinės televizijos “MTV Baltic” rinkodaros direktorius, taip pat jau nebeleidžiamo progresyvaus jaunimo kultūros žurnalo “Pravda” vienas autorių. – Tuo tarpu išėjusieji sustingsta laike savo idealiu pavidalu. Pavyzdys Lietuvoje – visų mylimas ir gerbiamas Vytautas Kernagis.”

O kaip dėl prodiuserių kuriamų žvaigždžių? Ar šiuo metu populiarios grupės “Olialia Pupytės”, “69 Danguje” ir panašios gali pretenduoti į ikoniškumą? “Aš atsisakau patikėti, kad ikona galima vadinti antrarūšius, pastalės, kaimiškos kultūros atstovus, kurių paraiškoje tėra kvaili dainų tekstai, tuščiaviduriai akių vartymai įvairiuose žmonių žurnaluose ar graudūs skandalai. Tokios menamos įžymybės mėgstamos tam tikros dalies žiniasklaidos, bet ne visuomenės. Žmonėms jos įdomios tik tol, kol nekainuoja”, – įsitikinęs T.Ramanauskas.

Kitokios nuomonės laikosi socialinių mokslų daktaras Artūras Tereškinas, Vytauto Didžiojo universitete dėstantis šiuolaikinės populiariosios kultūros procesų kursą. Anot jo, produkto (ne tik asmenybės, bet ir, pavyzdžiui, muzikos grupės, TV serialo, filmo herojaus ir pan.) vieta populiariojoje kultūroje priklauso nuo to, kaip jis veikia auditoriją ir kokiu mastu yra perkamas ir vartojamas. “Neabejoju, kad ir vadinamieji menkaverčiai gaminiai, tokie kaip jūsų minėtos grupės, turi galimybių tapti lietuvių popkultūros istorijos dalimi ar būti ikonizuoti”, – įsitikinęs A.Tereškinas.

Savų kino herojų neturime

Užsienyje populiariosios kultūros herojais dažnai tampa kino industrijos atstovai – tiek aktoriai ar režisieriai, tiek ir jų sukurti personažai. Užtenka pažvelgti į Hario Poterio sėkmės istoriją, prisiminti Johny Deppo ar Julios Roberts personažus, taip pat fiktyvius herojus, tokius kaip Homeris Simpsonas, Supermenas, Žmogus voras. Ar Lietuvos kinas gali pasiūlyti ką nors panašaus?

“Ne”, – iš karto konstatuoja Neringa Kažukauskaitė, kino kritikė, viena iš gegužę išleistos pirmosios originalios lietuviškos kino istorijos autorių. Ir tai susiję ne vien su vangia Lietuvos kino industrija. “Herojiškumą pirmiausia siečiau su įtaka, o lietuviško kino įtaka žiūrovui yra labai menka, dėl to jis ir nesusitapatina su filmų herojais. Kita problema, kad ir tų ryškių herojų praktiškai nėra. Filmų personažai atitrūkę nuo realybės, retai perteikia šiuolaikinio žmogaus savijautos svyravimus iš karto”, – komentuoja N.Kažukauskaitė. Ilgiau pagalvojusi ji galiausiai išskiria vienintelį Tadą Blindą, kine išpopuliarėjusį dar 1973 m. sukurtame filme. “Tačiau Tadas Blinda nėra kino sukurtas personažas”, – priduria kino kritikė.

Taigi kinui praktiškai nedalyvaujant lietuviškos populiariosios kultūros kūrimosi procese, bene didžiausią įtaką kartu su televizija įgauna muzika. Nors pastaraisiais metais Lietuvos muzikos industrija atrodo apmirusi, muzikos tyrinėtojas, knygos “Lietuvos rokas: ištakos ir raida” autorius Mindaugas Peleckis tiki, kad dabartinė karta netaps prarastąja. “Pianistas virtuozas, prestižinio Juiliardo universiteto JAV mokslų daktaras Edvinas Minkštimas, elektroninės muzikos guru Audrius Vaitiekūnas-IJO, dainininkės ir avangardinės muzikos kūrėjos Alina Orlova, Rasa Bubulytė, Gabrielė Labanauskaitė, Jurga Šeduikytė…”, – nebūtinai populiarius, bet anot pašnekovo, neabejotinus šiandienos talentus vardija M.Peleckis. Ar juos prisiminsime ir po poros dešimtmečių – kitas klausimas. Iš muzikantų, kurie neabejotinai nebus užmiršti melomanas išskirtų muzikos ribas peržengusį Andrių Mamontovą. “Lietuvoje jis daugelio nemėgstamas iš pavydo, nes yra be galo gabus: įvairialypis muzikantas, teatro ir kino aktorius, sąžiningai užsidirbęs sau vardą, kuris jau žinomas ir pasaulyje. Be to, Andrius dar gali nustebinti”, – mano M.Peleckis.

Populiarūs tik Lietuvoje

Vis dėlto kalbant apie Lietuvos populiariąją kultūrą ir jos asmenybes, neišvengiamas lokalumo aspektas. Lietuvoje žinomi asmenys pasauliniu mastu dažniausiai turi minimalią įtaką. Kaip yra juokavęs neabejotina Lietuvos populiariosios kultūros ikona Vytautas Kernagis, “įvažiuoju į Latviją ir aš jau nebe žvaigždė”. Arba atsitinka priešingai – pasaulyje pripažinti lietuviai, pvz., Jonas Mekas ar Antanas Mockus mūsų šalyje analogiškai nevertinami arba dar nėra atrasti.

10 pretendentų į ikonos statusą:

Jonas Mekas – Užsienyje labiau nei Lietuvoje pripažintas menininkas, laikomas amerikietiškojo avangardinio kino pradininku, įtakingu “Fluxus” judėjimo atstovu.

Andrius Mamontovas – Bene populiariausios visų laikų Lietuvos muzikos grupės “Foje” lyderis, vėliau sėkmingai vaidinęs kine ir teatre, aktyvus visuomenės veikėjas.

Vytautas Landsbergis – Jau dabar yra politinė Lietuvos nepriklausomybės ikona, vis dar gerbiamas ir išklausomas, nors nebedalyvaujantis pagrindiniame politikos kovos lauke.

Marijonas Mikutavičius – Ir po dešimtmečio Lietuvos sporto gerbėjus taip pat stipriai vienijančio kūrinio  “Trys milijonai” autorius, populiarių televizijos projektų veidas, neapleidžiantis ir muzikinės karjeros.

Algis Ramanauskas-Greitai – Juodojo humoro kūrėjas, dainininkas ir televizijos laidų vedėjas. Atvirai pažeidžia visuomenės normas, bet dėl to sulaukia didelės dalies tos pačios visuomenės pritarimo.

Arvydas Sabonis – Pastaraisiais metais mažai pastebimas, bet vis dar laikomas Lietuvos krepšinio simboliu ir geriausiu visų laikų šalies krepšininku.

Egidijus Dragūnas – Didžiausias Lietuvos populiariosios muzikos skandalistas, sugebantis išlaikyti dėmesį ir sutraukti penkiaženkles auditorijas klausytojų ir praėjus 18 metų nuo pirmojo SEL koncerto.

Rolandas Kazlas – Į istoriją įeis kaip vienas geriausių Lietuvos teatro aktorių ir humoristų. Pagarbos nusipelnys ir už principinį nėjimą į televiziją, kad ir kokie honorarai jam už tai būtų siūlomi.

Antanas Mockus – Lietuvis, sugebėjęs tapti kitos šalies – Kolumbijos – įtakingu politiniu veikėju. Ikonos statusą įtvirtintų ryškesnė politinė pergalė, nei kol kas pasiekta Bogotos mero pozicija.

Šarūnas Jasikevičius – Daugiausiai medalių iškovojęs praėjusio dešimtmečio Lietuvos krepšininkas. Iki ikonos statuso jį kilsteli įžulus charakteris, už kurį jis taip pat mėgstamas aikšteje, kaip ir kritikuojamas už jos ribų.

Šaltinis: “Veido” žurnalistų atlikta apklausa