BFL

1. Šakos. Stipriausios išliks ir dabar vyraujančios tradicinės – chemijos, elektronikos, maisto, medienos apdirbimo, mineralinių medžiagų ir tekstilės pramonės šakos.

2. Energetika. Išsiplės žaliosios energetikos įrangos – saulės baterijų, vėjo jėgainių, biokuro katilų, energetiškai efektyvių statybinių medžiagų gamybos niša.

3. Ekologija. Žaliosios produkcijos paklausa visame pasaulyje didės, tad jos vis daugiau išvažiuos ir iš Lietuvos maisto, tekstilės, baldų fabrikų.

4. Kaimynystė. Stipriausi pramonininkai dalį savo gamybinių pajėgumų bus iškėlę į kaimynines Baltarusiją ir Kaliningrado sritį – į milžinišką vidinę Rytų rinką.

5. Eksportas. Pramonė gamins kone vien eksportui – vietinei rinkai kasmet traukiantis po kelis procentus, išgyvens tik tie, kurie didžiąją dalį produkcijos realizuos užsienyje.

6. Rinkos. Plėsis eksporto geografija. Pirmąjį dešimtmetį prekiavome NVS, antrąjį įsitvirtinome ES, dabar domina Šiaurės Afrika ir Artimieji Rytai.

7. Prekės ženklai. Nepavyks sukurti stiprių nacionalinių prekės ženklų, todėl ir toliau į užsienį pigiai pardavinėsime savo “pusfabrikačius”, ant kurių etiketes klijuos vakariečiai.

8. Investicijos. Užsienio rinkose uždirbti pinigai kartu su ES parama virs naujais gamybos įrenginiais – be jų konkurencijos užsienyje neatlaikysi.

9. Žmonės. Darbo jėgos pramonėje reikės vis mažiau – rankų darbą keis mašinos. Didelės gamybos pramonės plėtros nežadama, tad darbuotojų skaičius mažės arba išliks toks pat.

10. Produkcija. Savo produktyvumą didinsime neišvengiamai – irdėl to, kad vis dar turime pasivyti Europą, ir dėl to, kad antraip įveiks konkurentai.