Prieš 95 metus, 1917 m. rugsėjo 18–22 dienomis, Vilniuje vyko Lietuvių konferencija, kurios išrinkta Lietuvos Taryba 1918 m. vasarį paskelbė mūsų šalies nepriklausomybę.

Svarbiausi tautų istorijos įvykiai retai kada nutinka atsitiktinai ir staiga. Paprastai tai dešimtmečius bręstantis, tūkstančių žmonių pastangomis pasiektas rezultatas, į kurį einama pakopomis ar etapais. Taip atsitiko ir su mūsų svarbiausiu XX a. įvykiu – 1918 m. vasario 16-ąja: prieš jį dar turėjo būti keli kiti svarbūs įvykiai, padėję užgimti Vasario 16-osios aktui.
Visų pirma tai Didysis Vilniaus Seimas, 1905 m. gruodį patvirtinęs, kad lietuvių liaudis jau tapo šiuolaikine tauta, pribrendusia savarankiškam politiniam gyvenimui. Jis ir buvo generalinė 1918 m. vasario 16-osios repeticija. O antroji svarbi pakopa kylant į nepriklausomybę buvo Lietuvių konferencija Vilniuje, praktiškai pradėjusi naujosios, savarankiškos ir demokratiškos mūsų valstybės kūrimą, suformuodama pirmąją jos valdžios struktūrą – Lietuvos Tarybą, vėliau pavadintą Valstybės Taryba.

Okupantai gudrauja

Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse mūsų visuomenė jau buvo gerokai pažengusi į priekį nepriklausomybės link: turėjo gana pajėgių politinių partijų, gausių visuomeninių, kultūrinių organizacijų, spaudos, ryškių, energingų lyderių. Karas, ypač 1915 m. rugsėjį prasidėjusi sunki ir žiauri vokiečių okupacija, žinoma, prislopino politinį bei visuomeninį gyvenimą, tačiau visai jo nesustabdė. Tiesa, nemažai aktyvių mūsų veikėjų evakuavosi ir atsidūrė Rusijoje, tad fronto linija atskyrė juos nuo Lietuvoje likusių bendražygių. Bet šie, susibūrę daugiausia Vilniuje, stengėsi ir toliau energingai veikti. Svarbiausia jų organizacija tapo Draugija nukentėjusiems nuo karo šelpti, nes kitų lietuviškų organizacijų veiklą okupantai griežtai uždraudė.
Žinoma, vokiečiai kategoriškai reikalavo, kad draugija rūpintųsi tik labdara, be jokios politikos, bet tai buvo neįmanoma. Politikos draugijai teko imtis nuo pat okupacijos pradžios, nes vos atsiradę Lietuvoje naujieji šeimininkai aiškiai simpatizavo lenkams, kurie nepraleido progos tuo pasinaudoti. Jie, gyvenantys tiek Vilnijoje, tiek Lenkijos teritorijoje, Varšuvoje nenorėjo nė girdėti apie lietuvių teises kurti atskirą, tautinę valstybę. Tokios jų nuotaikos ypač sustiprėjo, kai Vokietija 1916 m. lapkritį paskelbė atkurianti Lenkijos karalystę, ir paskyrė jai Regentų tarybą, kuri iš karto pareiškė savo pretenzijas į Lietuvos teritoriją.
Mūsų veikėjams teko gintis ir aiškinti Berlynui, taip pat vokiečių karinei vadovybei Rytuose lietuvių tautos siekius atsiriboti nuo lenkų bei gauti nepriklausomybę. Kartu jie nuolat pabrėždavo, kad „Vilnius visais atžvilgiais yra Lietuvos centras“, todėl lietuviai jo ir Vilnijos „niekuomet ir nieku būdu neišsižadės”, kad nenori “jokių santykių su Lenkų karalija, kurie būtų žalingi lietuvių ūkio gyvenimui ir jų tautinei kultūrai“. (…)

Konferencija ir jos rezultatai

Žinoma, kad karo padėties ir okupacijos sąlygomis galėtų vykti visai normalūs demokratiški konferencijos delegatų rinkimai, vilties buvo nedaug. 1917 m. rugpjūčio pradžioje sudarytas 21 asmens organizacinis komitetas konferencijai rengti. Jo vykdomasis biuras, kuriame buvo Mykolas Biržiška, Petras Klimas, A.Smetona, Juozas Stankevičius, Jurgis Šaulys, nusprendė, kad iš kiekvienos apskrities savo nuožiūra pakvies po tris–penkis autoritetingus visų luomų ir visų politinių srovių atstovus, lietuvius ar bent tokiais save laikančius. Beje, dalis jų vis dėlto buvo išrinkta viešuose susirinkimuose – kur vokiečiai apskričių viršininkai tam neprieštaravo: Onuškyje, Žagarėje, dar kai kur. Jiems kaimo žmonės palinkėjo: „Neparduokite, nepasirašykite…“
Iš viso konferencijoje turėjo dalyvauti 264 delegatai, bet dalyvavo 222, tarp jų net 66 kunigai, 65 ūkininkai, 59 gydytojai, teisininkai, mokytojai, 5 dvarininkai, 2 darbininkai, 183 valstiečiai ir tik 28 – bajorų kilmės. Tarp dalyvių buvo ne tik žymūs būsimos mūsų valstybės veikėjai, ministrai, diplomatai, vyskupai Kazys Bizauskas, Steponas Kairys, P.Klimas, Vladas Mironas, Mečislovas Reinys, Justinas Staugaitis, Jonas Vileišis, bet ir visiems žinomi kultūros atstovai: poetas Maironis, dailininkai Justinas Vienožinskis, Antanas Žmuidzinavičius ir kiti. Vokiečiai pareikalavo būsimos konferencijos dalyvių sąrašo ir keletą pavardžių iš jo privertė išbraukti. Už tai nuo jų atstovų ir šnipų dalyvavimo konferencijos posėdžiuose vis dėlto pavyko atsiginti.
Taigi 1917 m. rugsėjo 18 d. rytą Vilniaus katedroje išklausę iškilmingas pamaldas, konferencijos dalyviai pradėjo darbą vainikais ir tautinėmis vėliavomis papuošto Miesto teatro salėje, kur dabar veikia Rusų dramos teatras. Pirmiausia kalbą pasakė mūsų tautinio judėjimo patriarchas J.Basanavičius, pasveikindamas susirinkusiuosius iš visos Lietuvos ir kviesdamas nesileisti į partinius ginčus, bet „mūsų tėvynės ateities sutvirtinimą, politikos žvilgsniu – jos savistovybę nepriklausomybę apspręsti, sugrąžinti jai tą savarankiškos tautos valdymosi formą, kurią Lietuva turėjo senovėje“. (…)

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-38) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.