D.Matvejevo nuotr.

Kai skelbiamos galingos literatūros pažibų metinėms minėti skirtos ir specialiai nukreipiamais pinigais kaustytos programos, nejučiomis jose surašytus darbus ir renginius pradedi vertinti įtariai: ar tikrai viskas daroma iš vidinės būtinybės, o gal tik prisidengiant patogiu, projektiniais skaičiukais paremtu Maironio ar Donelaičio „stogu“? Ginkdiev, netaikau to nei puikioms Aldonos Ruseckaitės knygoms apie Maironį, nei ne mažiau įstabioms Šarūno Leonavičiaus sukurtoms Kristijono Donelaičio „Metų“ iliustracijoms, tačiau tasai krebždantis, lietuviškai nepatiklus gyvis viduje vis vien verčia budėti. Jam gerokai ramiau, jei menininkas ima ir parodo kažką, kam ruošėsi daugelį metų, nelaukdamas nei jubiliejų, nei Vyriausybės patvirtintų programų.
Juozo Tumo-Vaižganto metų šįmet niekas oficialiai neskelbė (nors rudenį to pageidaujantieji galės minėti 145-ąsias rašytojo gimimo metines). Vis dėlto teatrų repertuaruose kažkaip stebuklingai vienas po kito išniro tiek „Nebylys“, tiek „Dėdės ir dėdienės“. Teatleidžia man aktorius Ferdinandas Jakšys, kad iki šiol nesuskubau pamatyti jo vaidinamo monospektaklio „Vaižgantas“, tačiau jis – dar vienas argumentas, kad toks ūmus vieno literatūros klasiko renesansas įvairiose šalies scenose greičiausiai nėra atsitiktinis sutapimas.

Šviesus, bet pernelyg žodingas

Kokie vaizdiniai nūdienos lietuviui iškyla prisiminus Vaižgantą? Man – dūzgianti ir tuo pat metu sferinės pasaulio ramybės apgaubta vasaros pieva, kurios mikrodalelytes, „Pragiedrulių“ autoriaus tarsi didinamuoju stiklu tyrinėjamas, mokykloje kalėme atmintinai kone galvas į sieną daužydami. Sunkiai ta ilga plytos pločio pastraipa leidosi sukemšama į miestietiškas, visų paminėtų žolelių bei vabalėlių nepažįstančias galvas. Kankinomės, švebeldžiuodami kablelių armijos sargybinių vingriai sukabinėtas frazes, tarsi jos būtų rekonstruotas svetimos ar bent jau seniai pamirštos kalbos paminklas. Ir, menu, besikankindami labai labai pavydėjome Napaliui Šešiavilkiui harmoningos atilsio žydinčioje ir gaudžiančioje pievoje valandėlės.
Todėl puikiai suprantu scenos klasiką Regimantą Adomaitį, prieš „Dėdžių ir dėdienių“ premjerą Vilniaus mažajame teatre pripažinusį: Vaižganto tekstas miestiečio galvoje neišsitenka. Ir ne kartą to teksto gijas pirmuosiuose spektakliuose kone iš rankų paleidusį (ačiū jauniesiems aktoriams, gaudžiusiems jas taip guviai ir žaismingai, kad ne visi žiūrovų salėje spėjo pastebėti).
Su šiandienos išmanymu sakyčiau: Vaižganto tekstas – kaip klasikinė muzika, kuriai reikia ne tiek infantilaus garbinimo ar galvos į sieną daužymo, kiek virtuoziškumo. Tiek skaitant, tiek deklamuojant, tiek tuo labiau inscenizuojant.
Apmaudu, bet virtuoziškumas nėra viena iš daugelio jaunystės avansu teikiamų privilegijų. Gabrielės Tuminaitės režisuoti „Dėdės ir dėdienės“ žavėjo naiviu entuziazmu ir ore skraidančių šieno kaugių energija, tačiau tuomet, kai pirmenybė būdavo suteikta literatūrinio teksto kupetoms, spektaklis padvelkdavo kone edukacine deklamacija, o aktoriai neretai virsdavo pasakojamų įvykių iliustratoriais – tarsi pramoginiame improvizacijų teatre. Teksto ir vaidybos santykio problema, kurią galima buvo nuspėti iš anksto, šiame G.Tuminaitės spektaklyje nėra virtuoziškai išspręsta: jie bereikalingai dubliuoja vienas kitą, nesuteikdami veiksmui naujų, pridėtinių prasmių.
Ar ne todėl žvilgsnis nuo pagrindinių veikėjų tarsi savaime nukrypsta į jų užnugaryje taupiai, be perteklinių komentarų savo ne mažiau vertingus gyvenimus renčiančią Dovydų porą, kurią matytoje spektaklio versijoje išraiškingai įkūnijo Daumanto Ciunio ir Gintarės Latvėnaitės duetas. Neįgarsintos paraštės šiame spektaklyje akivaizdžiai pranoksta paradinį tekstą.
Antra vertus, senatvės sulaukusio emigranto Mykoliuko (R.Adomaitis) ir jo gyvenimo draugės prancūzaitės, kurią vaidina Agnė Kiškytė, pora spektaklyje taip ir lieka „pridėtinė“: kaip siužetinis reveransas, įforminantis pasirinktą režisūrinį sprendimą, ne daugiau. „Prancūzai“, stebėdami gūdaus „vienos gatvės“ lietuviško kaimo gyventojų dramas nuo scenos šone specialiai jiems pastatyto europietiškai bohemiško staliuko, taip ir lieka neutralūs įvykių pasakotojai bei atvirai nuobodžiaujantys jų stebėtojai. Tik retkarčiais R.Adomaitis su grauduliu akyse paduoda jaunajam Mykoliukui (akt. Vainius Sodeika) primityvų smuikelį, o A.Kiškytė tarsi egzotiška viešnia įsiveržia į kaimiškų gėrybių kupinus Severiutės (akt. Agnė Šataitė) podėlius.
Tačiau yra šiame spektaklyje momentų, kuriuose pasiutusiai gražus tas paprastas, sceninėmis gudrybėmis neaptekęs trumpos ir nekaltos Mykoliuko ir Severiutės draugystės naivumas. Ir plačios monotoniškos Severiutės šypsenos saugoma paslaptis, kuriai tolimuose kraštuose senstantis Mykolas niekaip neranda rakto: kodėl viskas anuomet pasisuko taip, o ne kitaip.

Skambantis ir demoniškas

To šviesaus naivumo pasigendi išties virtuoziškame, kone miuziklu paverstame Šiaulių dramos teatro „Nebylyje“. Jonas Vaitkus pastaraisiais metais kuria savitą literatūrinio muzikinio teatro viziją, vilniečiams pažįstamą iš Rusų dramos teatro spektaklių „Eglutė pas Ivanovus“ bei „Oneginas“. „Nebylys“, kuriam muziką rašė kompozitorius Algirdas Martinaitis, – tarsi lietuviškasis dėmuo šioje pastatymų grandinėje.
Abu menininkai pasistengė įrodyti iki šiol šabloniškai skambėjusį literatūrologų teiginį, neva Vaižganto tekstai kupini muzikos. Čia jie tiesiogine prasme paverčiami muzika, nors niekas operiniais balsais spektaklyje netraukia arijų. Scenoje regime krypuojančius ir galvas kraipančius paukščiažmogius – Pempynės gyventojus, todėl ir byla jų paukštiška, iš gamtos ciksėjimų ir ūbavimų, iš sutartines primenančių rečitatyvų. Ir visa tai galiausiai išvirsta galingu „gamtos koncertu“, kuriuo literatūroje ne veltui garsėja Vaižgantas.
Istorijos pasakotojo vaidmuo J.Vaitkaus perduodamas „pempiams“ ir „pempėnams“ – visur esantiems ir viską stebintiems veikėjams, kostiumų dailininkės Sandros Straukaitės papuoštiems įspūdingomis plunksnų apykaklėmis. Jie kartais išdygsta „iš po žemių“ (tiksliau – atvėrę specialius liukus gaubtose scenos grindyse), o kartais kiekvienas savitu balsu čerška ant medinių, medžių šakas primenančių suolų. Lakoniški etnografinio stiliaus drobiniai veikėjų apdarai prireikus tarnauja ir kaip ekranas visąlaik veiksmą lydintiems filmuotiems gamtos vaizdams.