Vis savarankiškesnis, atsakingesnis ir nebijantis jo likimą keičiančių sprendimų – tokį šiandien galima nutapyti Lietuvos senjoro portretą. Nors nuo savo bendraamžio Vokietijoje, Danijoje ar JAV jis vis dar labai skiriasi.

78-erių Valentina Burmakina apsigyventi Klaipėdos miesto globos namuose nusprendė nenorėdama tapti našta Rygoje gyvenančiai dukrai ir anūkams. Ne kartą į šią įstaigą labdaringais tikslais anksčiau užsukdavusi klaipėdietė persikelti suskubo dėl netikėtai paūmėjusios ligos ir norėdama apsidrausti, kad neliks viena.
Klaipėdoje artimesnių giminių neturinti, tiesa, bičiulių gana dažnai lankoma moteris neslepia: išgirdę jos apsisprendimą persikelti į globos namus artimieji bandė perkalbėti, žadėjo prireikus slaugyti ir rūpintis, bet ji nenusileido. Gyvenant vienumoje V.Burmakiną dažnai apimdavo vienišumo ir nesaugumo jausmas, moteris jausdavosi neužtikrinta dėl rytdienos. Jau antrus metus globos namuose skaičiuojanti senolė dabar sako esanti kur kas laimingesnė. „Būna akimirkų, kai iš tiesų pritrūksta namų jaukumo, artimųjų, norisi, kad kas dažniau aplankytų, bet mumis čia gerai rūpinasi, jaudinasi, jei ilgiau iš miesto, svečių ar bažnyčios negrįžtame“, – pasakoja ponia Valentina.
Psichologas psichoterapeutas dr. Andrius Kaluginas mano, kad socializacijos požiūriu vienišam žmogui tai išties vykęs sprendimas: „Ir psichologiškai, ir mediciniškai globos namuose vyresnio amžiaus žmogui saugiau.“
Klaipėdos globos namų direktorius Ginteris Harneris atkreipia dėmesį, kad pagyvenusių žmonių artimiesiems susitaikyti su mylimo žmogaus apsisprendimu palikti namus ir paskutines gyvenimo dienas praleisti globos namuose, apsuptam bendraamžių, neretai būna kur kas sunkiau nei jam pačiam.
Tiesą sakant, Lietuvoje daugelio požiūris į senelių globos namus vis dar labai neigiamas, o daugelyje Vakarų Europos šalių ar JAV – tai beveik natūralus gyvenimo etapas, kuriam žmonės tikslingai ruošiasi: domisi globos namais, pensionais, sudaro išankstines sutartis ir pan.

Geras ar blogas gyvenimo laikotarpis?

Teoriškai pensinis amžius žmogui turėtų būti tikrai ne pats blogiausias ar sunkiausias, juk vaikai išauginti, namai pastatyti, didieji darbai nudirbti, atsiranda daugiau laisvo laiko, taigi galima užsiimti tuo, apie ką visą gyvenimą svajojai. Bet tik retas senjoras taip mąsto – dauguma skundžiasi dėl kamuojančių ligų ir dėl beviltiškai menkų pajamų.
Kaip teigia Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro specialistai, Lietuvoje 70 metų sulaukusiam žmogui vidutiniškai tenka po tris ligas. Beveik kas antras 80 metų ir vyresnio amžiaus žmogus (o jų per pastaruosius septynerius metus Lietuvoje padaugėjo beveik pusantro karto) pasižymi ryškiais pažintinių funkcijų – atminties, orientacijos, dėmesio sutrikimais. Kartu jis atitolsta nuo socialinės aplinkos (daugelis jo artimos aplinkos bendraamžių jau mirę), tampa vis labiau vienišas ir nelaimingas.
Pasak sociologės dr. Gražinos Rapolienės, senatvė Lietuvoje siejama su socialinio statuso, vaidmenų ir vertės praradimu, silpstančia sveikata, kūno nykimu (atsirandančiomis raukšlėmis, žilstančiais plaukais, besivystančiais vidaus organų pakitimais) bei ligomis: „Lietuviai dažniau nei kitų šalių gyventojai dėl brandaus amžiaus patiria išankstinį visuomenės priešiškumą, nepagarbų ir netinkamą elgesį jų atžvilgiu.“
Psichologų teigimu, svarbiausia priežastis, skatinanti bijoti senatvės, yra ta, kad ji neišvengiamai primena apie artėjančią gyvenimo pabaigą, taip pat vis labiau atitolina nuo aktyvaus socialinio gyvenimo, o tai sietina su nereikalingumo ir beprasmybės jausmais.
Kita vertus, viskas priklauso nuo požiūrio: vieni šešiasdešimtmečiai skundžiasi nuo ryto iki vakaro, o kiti septyniasdešimtmečiai ar aštuoniasdešimtmečiai spinduliuoja optimizmu, stengiasi gyventi kuo prasmingiau ir atsakingiau.
Psichologai neabejoja: stingdančią senatvės baimę žmogus išgyvena tuomet, kai gyvena ne savo gyvenimą (kokį pats norėtų), o kitų (per daug rūpinasi artimaisiais, jų problemomis), tačiau šiuo atveju savęs sąžiningai paklausus, kas teiktų dvasios ramybę man, iš to sėkmingai išsivaduojama.
Vos prieš metus disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė G.Rapolienė sako labai nustebusi, kad jos tyrime dalyvavę vyresnio amžiaus žmonės ėmė kratytis senatvės: „Iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigynė, teigė dar nesantys seni, o tai reiškia ne ką kita, kaip tik tai, kad senatvė mūsų šalyje stigmatizuota. Žmonėms nesinori pasenti – prie to prisideda žiniasklaida ir visuomenėje vyraujantys stereotipai. Vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje laikomi nekūrybingais, negebančiais mokytis, lėtais, nepatraukliais, nemokančiais tinkamai bendrauti ir pan. Būtent taip į potencialų vyresnio amžiaus darbuotoją Lietuvoje žvelgia darbdaviai ar personalo atrankos specialistai. O jei renkamasi iš dviejų panašias kompetencijas turinčių žmonių, manoma, kad jaunesnis bus perspektyvesnis ir jį bus galima lengviau išmokyti naujų dalykų. Šias nuostatas paneigia JAV atliktas tyrimas, kurio metu apklausta 400 darbdavių. Jų lūkesčiai, koks turėtų būti geras darbuotojas, iš esmės atitinka vyresnio amžiaus darbuotojo charakteristiką. Nepaisant to, kad galbūt vyresnio amžiaus žmogus dirba šiek tiek lėčiau, jis tai atlieka kokybiškai, įveldamas mažiau klaidų, yra draugiškas jį supančiai aplinkai ir atitinka idealaus darbuotojo savybes.“
Vis dėlto realybė su šiais skaičiavimais ir tyrimais stipriai prasilenkia: dauguma ne tik pensinio, bet ir priešpensinio amžiaus žmonių neturi darbo, o galimybės jį susirasti – minimalios. O tai veda šiuos žmones arba į šešėlinę darbo rinką, arba skurdo glėbin.