Pagal BVP dalį, skiriamą sportui, Lietuva nuo išsivysčiusių valstybių atsilieka keturis–šešis kartus.

Kuo turtingesnė valstybė, tuo mažesnę sportui skiriamų lėšų dalį sudaro centrinės valdžios skiriami pinigai. Ir priešingai – kuo mažesnis valstybės bendrasis vidaus produktas, tenkantis vienam gyventojui, tuo dažniau sportininkai priversti jaustis esą valstybės išlaikytiniai. Tokią išvadą padarė sporto finansavimą Europoje tyrę ekspertai. Deja, Lietuva pateko į antrąją valstybių grupę.

Skurdus finansavimas

Lietuvą užklupusi ekonominė krizė smarkiai atsiliepė ir sporto finansavimui. Štai šių metų sporto biudžetas sudaro vos 39 mln. Lt (kartu su asignavimais investicijoms – 97,6 mln. Lt). Būtent tiek pinigų šiemet buvo paskirstyta įvairių sporto šakų federacijoms, Lietuvos olimpiniam sporto centrui ir įvairiems projektams finansuoti. Dar praėjusiais metais sporto biudžetas, nors toli gražu neprilygstantis net daugumai kaimyninių valstybių, dar siekė 56 mln. Lt. Tiesa, šiemet Vyriausybė iš biudžeto dar pridėjo apie 60 mln. Lt įvairioms tikslinėms programoms vykdyti. Dauguma šių lėšų atiteko Kaune ir Klaipėdoje statomoms krepšinio arenoms, kuriose turėtų vykti kitų metų Europos krepšinio čempionato kovos.

Sumenkęs finansavimas Kūno kultūros ir sporto departamentą (KKSD) privertė keisti ir sporto finansavimo strategiją. Anksčiau sporto federacijos buvo finansuojamos iš departamento biudžeto, o Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) lėšos buvo skiriamos įvairiems projektams finansuoti. Dabar šis fondas yra pagrindinis viso sporto pragyvenimo šaltinis. Priminsime, kad KKSRF sudaromas iš 1 proc. metinio alkoholio ir tabako akcizo mokesčio bei 10 proc. lėšų, gautų apmokestinus loterijas ir azartinius žaidimus.

Plačiau pasižvalgius Lietuvos sporto finansavimas atrodo itin graudžiai. Tarkime, už sportą atsakingos atitinkamos Lenkijos ministerijos metinis biudžetas siekia apie 270 mln. zlotų (228 mln. Lt), o nuo krizės ne ką mažiau nei Lietuva nukentėjusioje Latvijoje iš centrinio biudžeto sportui šiemet skirta 14 mln. latų (66 mln. Lt).

Tuo, kad Latvijoje sporto finansavimas yra dukart didesnis nei pas mus, skundėsi ir LTOK prezidentas Artūras Poviliūnas, bet jo žodžiai valdžios veiksmams įtakos neturėjo. Kitos mūsų kaimynės Baltarusijos sportininkai taip pat gali mėgautis kur kas didesnėmis jiems skiriamomis sumomis nei lietuviai. Pernai ministerijos, atsakingos už sporto rėmimą, metinis biudžetas siekė net 179 mlrd. Baltarusijos rublių (139 mln. Lt). Galima dar palyginti: kartu su Lietuva 2004 m. į ES įstojusioje Slovėnijoje centrinė ir vietos valdžia sportui remti pernai išleido apie 120 mln. eurų, o Vengrijoje sportui 2009-aisiais buvo skirta 198 mln. Lt.

Apie senąsias ES šalis turbūt net kalbėti neverta, nes nuo jų atsiliekame beviltiškai. Štai Ispanijos ministerijos, atsakingos už sporto rėmimą, metinis biudžetas sudaro 181 mln. eurų, Suomijoje šios ministerijos metinis biudžetas siekia 120 mln. eurų. Negana to, sporto biudžetą čia dar gausiai papildo vietos savivaldos institucijos. O štai Norvegijoje valstybė pinigų iš savo biudžeto sportui neskiria, bet jis gana turtingai gyvena iš pelno, kurį uždirba nacionalinė loterija. 2009 m. iš šios loterijos Norvegijos sportas gavo apie 640 mln. Lt.

Europinės tendencijos

Kalbant apie sporto finansavimą likusioje Europoje verta pabrėžti, kad čia pagrindinė sporto finansinė paspirtis yra ne valstybė, o namų ūkiai, vietos savivaldos institucijos, remiančios sportą regioniniu lygmeniu, ir verslo bendrovės. Vyriausybės skiriamos lėšos bent jau turtingiausiose šalyse tikrai nesudaro liūto dalies pinigų, tad ir mūšiai dėl biudžeto paskirstymo čia nėra tokie nuožmūs. Užuot tampius antklodę į savo pusę, čia ieškoma galimybių, kaip privilioti privačių rėmėjų ir patraukti plačiosios publikos dėmesį.

Prancūzijoje gyvenančio mokslininko Vladimiro Andrejevo atlikta sporto finansavimo studija rodo, kad Europoje 50 proc. sporto gaunamų lėšų atkeliauja iš namų ūkių (perkamos sporto prekės ar paslaugos, mokama už bilietus ir pan.). Toliau rikiuojasi vietos savivaldos institucijos ir privatus verslas, kurių skiriamos lėšos atitinkamai sudaro 24 ir 14 proc. viso Europos sporto biudžeto. Štai, tarkime, kalbant apie sporto rėmimą iš viešųjų lėšų verta paminėti, kad Vokietijoje 96 proc. šio finansavimo sudaro žemių vyriausybių skiriamos lėšos, o iš centrinės valdžios gaunami pinigai sudaro vos 4 proc. viso sporto biudžeto.

Tiesa, derėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvos sportas iš vietos savivaldos taip pat gauna nemažą lėšų dalį. Štai 2005 m. mūsų šalyje iš centrinio biudžeto sportui buvo skirta 13,9 mln. eurų, o iš vietos savivaldos institucijų dar papildomai pridėta 27,8 mln. eurų.

Tyrimą atlikęs V.Andrejevas daro išvadą, kad iš esmės sportas Europoje toli gražu nėra valstybės biudžeto išlaikytinis. Priešingai – valstybės skiriamos lėšos sudaro mažą viso sporto biudžeto dalį.

Tiesa, čia derėtų priminti itin svarbų faktą, kad šalies vyriausybė gali ir netiesiogiai skatinti remti sportą, pavyzdžiui, suteikti įvairių mokesčių lengvatų privatiems asmenims ar verslo įmonėms, skiriančioms pinigų sportui. Skelbiama, kad šiuo metu 21 iš 27 ES valstybių taiko vienokias ar kitokias mokesčių lengvatas sportą finansuojantiems privatiems subjektams.

BVP įtaka

Jeigu pažiūrėtume, kiek vienam gyventojui tenka sporto rėmimo lėšų (visos sportui skiriamos lėšos dalijamos iš šalies gyventojų skaičiaus), įsitikintume, kad šis rodiklis ES valstybėse skiriasi stulbinamai. Tarkime, Olandijoje vienam gyventojui tenka net 500 eurų, o Bulgarijoje – vos 8 eurai. Tiesa, ir čia verta pabrėžti, kad finansavimo kreivė kyla aukštyn. Sportui skiriamo BVP dalis nuo 1990 iki 2005 m. šoktelėjo 24 proc., tiesa, pastaruoju metu augimą šiek tiek pristabdė sunkmetis.

Itin svarbu atkreipti dėmesį į akivaizdžią tendenciją – kuo didesnis  vienam gyventojui tenkantis šalies BVP, tuo didesnė BVP dalis skiriama sportui ir tuo mažiau jis priklauso nuo centrinės valdžios malonės.

Dažniausiai tai reiškia, kad turtingose ES valstybėse į sportą labiau linkę investuoti verslininkai. Ir atvirkščiai: kuo mažesnė vienam gyventojui tenkanti BVP dalis, tuo didesnis vaidmuo remiant sportą tenka šalies vyriausybei. Tarkime, Didžiojoje Britanijoje valstybės iš biudžeto skiriamos lėšos sudaro vos 8 proc. visų sportui šioje šalyje atitenkančių lėšų, o toje pačioje Bulgarijoje valstybės skiriamos lėšos sudaro net 78 proc. viso sporto biudžeto.

Profesorius V.Andrejevas su kolegomis suskaičiavo, kad sportui 27 ES valstybėse per metus atitenka apie 160–170 mlrd. eurų, o tai yra apie 1,5 proc. viso Sąjungoje sukuriamo BVP.

Dosniausiai remiamas elitinis sportas

2009 m. bendras ES narių ministerijų ar departamentų, atsakingų už sporto kuravimą, biudžetas siekė 2,9 mlrd. eurų, arba 6 eurus vienam gyventojui. Priminsime, kad valstybinės lėšos dažniausiai naudojamos sporto federacijoms ir klubams remti, sporto infrastruktūrai plėtoti ir renginiams organizuoti.

Į daugumos už sportą atsakingų ministerijų programas įrašyti deklaratyvūs siekiai, tokie kaip plėtoti masinį sportą, sudaryti galimybes sportuoti kuo didesniam būriui žmonių ir taip skatinti visuomenės sveikatingumą. Bet iš tiesų viskas būna kitaip: daugiausiai pinigų vis dėlto atitenka elitiniam sportui ir didiesiems sporto renginiams organizuoti. Panašiu keliu žengia ir Lietuva – pas mus didžioji dalis pinigų šiemet skirta Europos krepšinio čempionatui organizuoti.

Kad privatus verslas dosniausiai remia elitinį sportą, tikrai nestebina – juk jam svarbiausia reklama. Bet galima paklausti, kodėl liūto dalis vyriausybės skiriamų lėšų taip pat atitenka elitiniam, o ne masiniam sportui. Viena vertus, galima kalbėti apie būtinybę reprezentuoti šalį aukščiausiu lygiu, kita vertus, itin gajus įsitikinimas, kad elitinių sportininkų pergalės itin prisideda prie to, kad prie sporto salių ima būriuotis ir paprasti žmonės, tad esą remiant elitinį sportą tarsi netiesiogiai skatinama ir sporto visiems plėtra. Tačiau kai kurie sporto analitikai jau skambina pavojaus varpais. Jų įsitikinimu, per didelis susitelkimas vien į elitinio sporto rėmimą galiausiai reikš tai, kad bus sugriautas piramidinis Europos sporto modelis, kurio apačioje esančiam masiniam sportui kyla rizika būti užmirštam.

Kad taip neatsitiktų, ES valstybės taiko įvairius solidarumo mechanizmus ir dalį turtingiausių elitinių sporto klubų gaunamų pajamų perskirsto masiniam sportui finansuoti.

Sporto finansavimo Europoje struktūra
49,7 proc.    Namų ūkių išlaidos (daugiausia tai pinigai, skirti sporto prekėms ir paslaugoms pirkti)
24,3 proc.    Vietos savivaldos institucijų parama (daugiausia tai investicijos į sporto infrastruktūrą)
14,1 proc.    Verslas (pinigai, dažniausiai skiriami profesionaliems sporto klubams remti)
11,9 proc.    centrinė valdžia (vyriausybės finansavimo dalis kasmet vis mažėja)

BFL