Užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius modeliuoja diplomatijos prioritetus: reikia „perkrauti“ mūsų šalies santykius su kaimyninėmis valstybėmis, sėkmingai baigti derybas dėl naujo ES finansinio laikotarpio.

Svarbiausios kryptys nekinta
Iki 2004 m. Lietuva turėjo tris svarbiausius prioritetus – integraciją į ES ir NATO bei gerų kaimyninių santykių kūrimą. Panašūs prioritetai išliko tapus NATO ir ES nare, tik tuomet jau deklaruotas siekis įsitvirtinti šiose organizacijose, išnaudojant jų teikiamas galimybes mūsų valstybei veiksmingai ir efektyviai dalyvauti tarptautinėje politikoje bei siekiant apčiuopiamos ir realios naudos mūsų piliečiams. Šiandien jau drąsiai galime teigti, kad esame lygiaverčiai, o ne statistiniai nariai. To patvirtinimas bus ir mūsų šalies pirmininkavimas ES Tarybai 2013 m. antrąjį pusmetį, kuris tarsi apibendrina ilgą nueitą užsienio politikos kelią.
Lietuva nuo pat nepriklausomybės atkūrimo svarbiausius savo užsienio, saugumo, gynybos politikos klausimus spręsdavo ne daugumos balsais, o bendru sutarimu. Būdavo pasirašomas Lietuvos politinių partijų susitarimas svarbiausiais užsienio politikos ar gynybos klausimais. Užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus nuomone, būtent užsienio politikos srityje labai svarbus yra prioritetų ir veiklos tęstinumas bei jų įgyvendinimo nuoseklumas. Turime gerų tokio konsensuso svarbiausiais klausimais pavyzdžių, tokių kaip Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, 2001 m. parlamentinių politinių partijų susitarimas gynybos klausimais.
Dabar būtina susitelkti ties ES klausimais, ir ne tik todėl, kad artėja mūsų valstybės pirmininkavimas ES Taryboje. Derėtų visais lygiais stiprinti bendradarbiavimą su ES valstybėmis, ypač su vadinamosiomis ES sunkiasvorėmis – Vokietija, Prancūzija, Jungtine Karalyste.
NATO darbotvarkė taip pat buvo ir liks Lietuvos užsienio politikos veiklos prioritetas, todėl privaloma atsakingai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Lietuva suinteresuota, kad Aljansas išliktų stipri, vieninga ir efektyvi organizacija, kaip tai buvo pastaruosius daugiau nei šešiasdešimt metų. O stipri strateginė partnerystė su JAV svarbi ne vien Lietuvai, bet ir visai Europai.

Kaip „perkrauti“ santykius su kaimynėmis
L.Linkevičius ne kartą yra kartojęs, kad reikia „perkrauti“ santykius su Rusija. Šios minties jis neatsisako iki šiol. „Kalbu ir kalbėjau apie poreikį „perkrauti“ santykius su visais kaimynais. Naujos Vyriausybės darbo pradžia yra labai gera proga iš naujo pažvelgti į esamą situaciją ir blaiviai įvertinti faktus, nepasiklysti tarp stereotipų, netapti vienos ar kitos išankstinės bei kategoriškos nuomonės įkaitais. Jau esu sakęs, kad mes nebūsime Rusijos advokatai Europoje, bet negalime prisiimti ir prokuroro vaidmens. „Perkrovimas“ – tai mūsų draugų amerikiečių terminas ir aš jį suprantu jokiu būdu ne kaip revoliuciją ar norą viską pakeisti, o būtent kaip natūralų sistemos „patikrinimą“, kas yra daroma daugelyje valstybių keičiantis administracijai“, – aiškina L.Linkevičius.
Nors rezultatas priklauso ne nuo mūsų vienų pastangų, akivaizdu, kad siekdami realaus turinio pripildytų santykių turime labai daug neišnaudotų rezervų. Su visomis kaimynėmis – Lenkija, Rusija, Baltarusija, Latvija, nepaisant tam tikrų skirtumų, galime ir turime siekti santykių pažangos. Kaimynystės politikos plėtra – vienas rimčiausių neatidėliotinų darbų.
Tą pačią sampratą galima taikyti ir dialogui su Lenkija ar net su Baltarusija. „Esu įsitikinęs, kad turėtume atsakingiau rinktis toną kalbėdamiesi su kaimynais. Norėdami, kad kaimynas, tegu ir labai skirtingų nuo mūsų pažiūrų, išgirstų mūsų argumentus ar norėtų keistis, naudojame liepsningą retoriką, o ji ne visuomet duoda laukiamų rezultatų. Jei iš tiesų norime, kad mus išgirstų ir įsiklausytų, santykių tarp valstybių, kaip ir tarp žmonių, srityje turime parodyti pagarbą pašnekovui. Pripažinkime, kad ne vien pašnekovui, bet ir mums patiems tai ne visuomet pavykdavo. Todėl reikia atsakingai rinkti žodžius, vengti nepagrįstų ar perdėtų kaltinimų, racionaliai ir konstruktyviai siekti norimo rezultato“, – nurodo L.Linkevičius.
Ministras labai tikisi, kad ir bendraujant su Lenkija išnyks trinties prielaidos, jeigu sugebėsime pagarbiai, kaip dera tikriems europiečiams, pažvelgti į tautinių mažumų poreikius. Vyriausybė savo programoje numato, kad bus sprendžiamas visas kompleksas klausimų. „Nors daug šimtmečių pragyvenus greta sunku į santykius žvelgti be išankstinio nusiteikimo, vis dėlto jeigu norime įgyvendinti atsakingą, abipusių įsipareigojimų vykdymą skatinančią politiką, turime atvirai nagrinėti visus, net labai jautrius klausimus – nuo asmenvardžių rašybos gimtąja kalba iki vietovardžių rašymo tautinės mažumos kalba greta užrašų valstybine kalba tose vietovėse, kuriose tautinė mažuma gyvena kompaktiškai“, – santykių su Lenkija perspektyvą komentuoja užsienio reikalų ministras.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.