"Veido" archyvas

Pastaraisiais metais Lietuvos lenkai vėl tampa Lietuvos valstybės galvos skausmu. Lietuvos lenkų politikai ir net aukšti Lenkijos valstybės pareigūnai viešai, netgi tarptautinėje arenoje, priekaištauja Lietuvai, kad ji netenkina teisėtų Lietuvos lenkų reikalavimų, nevykdo duotų pažadų. Deja, reikia pripažinti, kad nemaža dalis priekaištų yra pagrįsti.

Nors šiuolaikinės Lietuvos valstybės politika tautinių mažumų atžvilgiu apskritai imant nėra nei diskriminacinė, nei asimiliacinė, kaip kai kas teigia, išmintinga jos taip pat nepavadinsi. Šios, kaip ir kitų viešosios politikos sričių, politikos formuotojams trūksta ir politinės išminties, ir kompetencijos, ir atsakomybės, o svarbiausia – demokratinės politinės kultūros.

Atsinaujinus lenkų ir lietuvių konfliktui, viešojoje erdvėje vėl atgyja nacionalistiniais stereotipais ir istoriniais mitais grindžiama polemika dėl Lietuvos lenkų tautiškumo ir kilmės, o netiesiogiai – ir dėl vadinamosios Vilnijos, tiksliau, dėl Vilniaus ir Šalčininkų rajonų teritorijos, kurioje lenkų tautybės asmenys sudaro gyventojų daugumą, tautinio bei politinio statuso. Lietuvių klasikiniai nacionalistai nesiliauja svajoti apie Vilnijos atlietuvinimą, traktuodami tai kaip istorinio teisingumo atkūrimą (deja, žmogaus teisių požiūriu “istorinio teisingumo atkūrimas” bemaž visada virsta naujo neteisingumo kūrimu), o lenkų nacionalistams norėtųsi, kad teritorijai, kurioje lenkai sudaro gyventojų daugumą, vienaip ar kitaip būtų pripažintas išskirtinės teritorijos – lenkų žemės statusas.

Nors politinės taisyklės, kurias oficialiai pripažįsta ir Lenkija, ir Lietuva, reikalauja laikytis nuostatos, kad Lietuvos lenkais laikytini tie Lietuvos piliečiai, kurie, nepriklausomai nuo jų protėvių kilmės ir pavardės formos, patys save tokiais laiko, o Vilnija yra integrali Lietuvos valstybės dalis, kurioje vienodas teises turi visi Lietuvos piliečiai. Tai, kad tam tikrose vietovėse lenkai sudaro gyventojų daugumą, nėra pagrindas tas žemes laikyti išimtinai lenkų žemėmis, bet, kita vertus, tiesiog nepadoru šiose teritorijose nepripažinti platesnių teisių lenkų kalbai.

Tačiau taisykles lengviau deklaruoti, nei jas realizuoti praktiškai, ypač kai daugumai mūsų politikų, o ir visuomenės, demokratija yra ne etinė bei politinė vertybė, turinti persmelkti visą politikos formavimo ir įgyvendinimo mechanizmą, o tik kovos dėl valdžios būdas. Gavusiems valdžią tauta ir piliečiai dažniausiai tėra tik minkomas molis.

Tai, mano galva, viena giluminių priežasčių, dėl kurių Lietuvos valdžia taip ir netapo sava valdžia Lietuvos lenkų tautinei mažumai, o dviejose šios mažumos dominuojamose savivaldybėse susiformavo vienpartinis režimas, turintis geto valdžios bruožų. Tačiau, šiaip ar taip, didesnė istorinė ir politinė atsakomybė už tokią padėtį tenka Lietuvos valdžiai, kuri po 1994 metų užsižaidė strateginės partnerystės su Lenkija žaidimais ir neskyrė reikiamo dėmesio Lietuvos lenkų reikalams.

Juk demokratijos požiūriu nebuvo jokio reikalo ir konstitucinio pagrindo kovoti su dvikalbiais gatvėvardžių pavadinimais tuose miesteliuose, kuriuose lenkai sudaro gyventojų daugumą. Tokia praktika tautinių ir etninių mažumų gausiau gyvenamuose regionuose jau kuris laikas įprasta daugelyje Europos Sąjungos valstybių. Vargu ar gatvių ir vietovių pavadinimus reikia laikyti konstitucinio valstybinės kalbos principo reguliavimo objektu. Juk tai vieši informaciniai užrašai, o ne valstybinės svarbos dokumentai. Kodėl tada nedraudžiami kitokio pobūdžio vieši užrašai miestų gatvėse anglų kalba, arba kodėl niekam neužkliūva magistralėje “Via Baltica” esanti nuoroda “Warszawa”?

Tai, kad Valstybinės kalbos komisija gatvėvardžių ir vietovardžių užrašus traktuoja kaip konstitucinio valstybinės kalbos principo reguliavimo sferą, yra, manau, perteklinis valstybinės kalbos konstitucinio principo reguliavimo sferos išplėtimas.

Kitas reikalas – politikų pažadai leisti rašyti lenkų tautybės Lietuvos piliečių pavardes pasuose pagal lenkų kalbos rašybos taisykles. Toks leidimas, net ir įtvirtintas atskiru įstatymu, būtų Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimas. Deja, čia Lietuva negali sekti Lenkijos pavyzdžiu, nes Lenkijos Respublikos Konstitucijoje kalbos klausimai kitaip reguliuojami. Nors Lietuvos Konstitucinis Teismas jau seniai nurodė, kad valstybinės kalbos rašybos klausimas yra Valstybinės kalbos komisijos, o ne Konstitucijos reguliavimo sfera.

Deja, ir priimant Švietimo įstatymo pataisas, keičiančias dėstymo tvarką tautinių mažumų mokyklose, įstatymo rengėjai bei leidėjai aukštesnės demokratinės kultūros nepademonstravo, pasitenkino “prievartaujančių geradarių” vaidmeniu.

Vis dėl to reikėtų suvokti, kad nesutarimų su Lietuvos lenkais ir Lenkija eskalavimas nėra tinkamas būdas ginti Lietuvos nacionalinius interesus. Jei kam ir yra dėl šių nesutarimų naudos, tai tik atskiriems politikams ir Rusijai, kuri puoselėja kitokią nei Lenkija bei Lietuva pasaulio ir Europos geopolitinę viziją.