Visą kadenciją uoliai vijusi Ivaną šalin nuo vamzdžio, dabar Lietuvos Vyriausybė kviečia „Gazpromą“ ant jo prisėsti.

Vasario septintąją, Vilniuje viešint „Gazprom Export“ generaliniam direktoriui Aleksandrui Medvedevui su dviem palydovais, įsiliepsnojo tarsi nereikšmingas skandaliukas: svečias džiugiai pranešė, kad su bendrove „Achema“ pasirašyta sutartis dėl mažesnių dujų kainų, o žiniasklaidoje ta proga pasirodė 2009 m. gruodžio 10-ąja datuotas premjero Andriaus Kubiliaus laiškas, išsiųstas „Gazpromo“ valdybos pirmininkui Aleksejui Mileriui bei Rusijos premjero pavaduotojui Viktorui Zubkovui.
Sprendžiant iš Ministro Pirmininko spaudos tarnybos reakcijos, spaudoje pateiktas laiško turinys atitinka tikrovę. Paneigtas ne pats tokio turinio laiško egzistavimo faktas, o tik jo traktavimo interpretacijos.
Tarkim, tai, kad A.Kubiliaus prašymas „Achemą“ pervesti iš „Mežregiongaz“ sistemos į „Gazprom Export“ sistemą (vaizdžiai tariant – perkelti iš vienos koncerno „Gazprom“ kišenės į kitą) tolygus prašymui suteikti gamtinių dujų kainos nuolaidų „stambiausiai regiono trąšų gamintojai“.
Išties – toks traktavimas pernelyg tiesmukas. Tai, beje, savo kišene gali paliudyti daugelis paprastų Lietuvos mirtingųjų, šiandien gaunančių sąskaitas už suvartotas gamtines dujas bei centralizuoto šildymo paslaugas. Na, permetė „Gazpromas“ nuo 2012-ųjų pradžios „Lietuvos dujas“ iš vienos savo kišenės į kitą – ir kas iš to? Stebuklų nepajutome.
O štai „Achema“, kurios „planams pritaria ir juos palaiko Lietuvos Vyriausybė“, stebuklą pajuto. Tegu dvejais metais vėliau, nei bandyta pasiekti aukščiausio lygio laiškais, bet pajuto. Laimingas sutapimas, ar ne?

Šansas kaip šiaudas

Gretindami šiuos faktus, anaiptol neketiname mesti šešėlio „Achemos“ grupės prezidento Bronislovo Lubio atminimui, nors akivaizdu, kad be jo asmeninės įtaigos 2009-ųjų laiško istorijoje neapsieita. Atvirkščiai: nieko vertas būtų toks koncerno prezidentas, kuris abejingai stebėtų, kaip jo paties pastangomis išpuoselėta Jonavos „Achema“, smaugiama dėl krizės sumenkusios trąšų paklausos ir nuo 2009-ųjų vidurio pradėjusių brangti gamtinių dujų, pikiruoja į nuostolių duobę.
Pirmų trijų 2009-ųjų ketvirčių duomenimis, „Achemos“ pajamos buvo smukusios 54 proc., produkcijos kainos rinkoje – 46 proc., pardavimas – 21 proc. Tiek pat – 21 proc. sumažėjęs ir vidutinis darbo užmokestis „Achemoje“.
Nors visai neseniai, 2009-ųjų rugsėjo pradžioje, A.Mileris buvo trumpam užsukęs į Vilnių (būtent šis susitikimas minimas A.Kubiliaus laiške), „Gazpromo“ lyderio atvežtos prognozės pramonininkų anaiptol nenudžiugino: nafta žada brangti, jai iš paskos neišvengiamai brangs iš Rusijos tiekiamos gamtinės dujos.
Tuo pat metu aiškėja, kad 2008 m. Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės kartu su „Achema“ įkurtos Gamtinių dujų terminalo įmonės nebepavyks išgelbėti: jos steigimą laiminę valdininkai apkaltinti piktnaudžiavimu tarnyba, ne viešojo konkurso būdu įmonės partnere pasirinkę privačią bendrovę. 2009-ųjų lapkritį A.Kubiliaus Vyriausybė priima sprendimą likviduoti Gamtinių dujų terminalo įmonę, o B.Lubiui nebelieka nieko kita, kaip pradėti puoselėti privataus suskystintų gamtinių dujų importo terminalo projektą.
Tačiau „Achemos“ dujų terminalo galimybių studijos dar teks palūkėti, o pigesnių dujų tam, kad išliktų prasmė tęsti trąšų gamybą, reikėjo skubiai. Koncerno metraštininkų versija, neva B.Lubys po „Gazprom Export“ sparneliu prašėsi iš gryno patriotizmo, vien tenorėdamas pabrėžti, kad jo koncernas atstovauja NATO ir ES valstybei, o ne posovietinei respublikai, – neįtikina, švelniai tariant. Ne toks A.Kubiliaus laiško tonas. Be to, visi pamenam nuolatinius „Achemos“ grupės prezidento raginimus Vyriausybei sėsti su dujų tiekėjais prie bendro derybų stalo ir jo nuoskaudas, kad šis procesas niekaip neįsibėgėja.
Diplomatijos meno B.Lubio mokyti nereikėjo, o Maskvos valdžios koridorių pažinimu jį vargiai Lietuvoje kas galėjo pranokti. Prisiminkime, kaip vikriai prireikus 2001-ųjų vasarą jis nuskraidino be penkių minučių premjerą Algirdą Brazauską į Maskvą slaptoms deryboms dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo scenarijų.
A.Kubilius B.Lubio užsakytu lėktuvu Maskvon nė iš tolo neskraidė. Tačiau baigiantis 2009-iesiems jis suteikia palyginti menką, nieko nekainuojančią ir niekuo neįpareigojančią malonę, raštu tarpininkaudamas „Achemos“ naudai. Simptomai – menki, neskausmingi ir atsistatydinimo nė iš tolo neverti, tačiau liga – ta pati.
Beje, vilčių, kad „Gazpromo“ imperija, pati viduje draskoma skirtingų įtakų, atsižvelgs į Lietuvos vadovo patarimą, kaip jai tvarkytis nuosavose „kišenėse“, veikiausiai nebūta didelių. Bet sėkmės atveju tai galėjo suteikti produktyvesnių derybų šansą „Achemai“. Derybų, kurios dar po dvejų nelengvų metų vis dėlto davė rezultatų.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.