BFL

Ateinantį dešimtmetį Lietuvos žiniasklaida ieškos savo krypties: savininkai rinksis, ar uždaryti nuostolingus laikraščius bei portalus, ar juos ir toliau dotuoti. Ar kelti kokybės kartelę, ar pasukti lengviausiu keliu ir gyventi iš nešvarių pinigų.

Pagrindinis klausimas, kurį šiandien kelia analitikai, kalbėdami apie Lietuvos žiniasklaidos perspektyvas, – ar greitai įvyks laukiamas lūžis žiniasklaidos rinkoje.

Ekonomikos klestėjimo laikotarpiu žiniasklaidos rinkoje buvo pučiami tokie pat burbulai, kaip ir nekilnojamojo turto bei kitose srityse: Lietuvoje masiškai kūrėsi nauji leidiniai, interneto naujienų portalai, TV kanalai, radijo stotys. Kai prasidėjo ekonominė krizė ir dauguma žiniasklaidos priemonių įklimpo tarp beviltiškų nuostolių, burbulas, regis, turėjo sprogti, o žiniasklaidos rinka, kaip ir visos kitos, savaime apsivalyti. Bet taip iki šiol neatsitiko.

Žiniasklaidos priemonės stipriai nukentėjo ir susitraukė, atleido darbuotojų, susimažino atlyginimus, bet iš perpildytos rinkos pasitraukė tik vienas kitas nereikšmingas žaidėjas. Net ir naujienų portalai, turintys šimtatūkstantinius skaitytojų srautus, bet vis dar gyvenantys iš labai menkų reklamos trupinių, visi tebeveikia, nors beveik visi, išskyrus kelias išimtis, niekaip neišsikapsto iš nuostolių. Be to, ir toliau kuriami nauji.

Taigi apsivalymas žiniasklaidos rinkoje taip ir neįvyko. Ir neatrodo, kad įvyks. Tuo labiau kad dabar sunkmečio ir mokesčių naštos prislėgta žiniasklaida mažais žingsneliais pradeda atsigauti, teigiamai nuteikia nusistovėjusios ir jau šiek tiek didėti pradedančios reklamos pajamos.

Kokybė prastėja, pasitikėjimas krinta

“Nelabai tikiu tuo lūžiu, – teigia Žurnalistikos instituto direktorius profesorius Žygintas Pečiulis. – Pasižiūrėkime į televiziją: Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos šalių, turinčių net keturis nacionalinius transliuotojus tokiam gyventojų skaičiui. Pirma skaičiavome, kad vienam kanalui tenka mažiau nei po milijoną žiūrovų, o dabar, paaiškėjus naujiems surašymo duomenims, matome, kad auditorija stipriai sumažėjo. Tačiau TV kanalai kaip nebankrutuoja, taip nebankrutuoja. Ypač vieno kanalo bankroto niekaip nesulaukiama. Tai reiškia, kad žiniasklaida gali puikiausiai egzistuoti ir su nuostoliais, nes ją valdantys verslininkai gauna kitų dividendų per nemokamą reklamos įtaką ir viešosios nuomonės formavimą.”

Žurnalistas, komunikacijos konsultantas Rytis Juozapavičius antrina, kad nuostolinga žiniasklaidos priemonė negali būti amžinai subsidijuojama, nebent yra tapusi brangiu verslo magnato ar turtingo politiko žaisliuku. Į žiniasklaidos rinką plūstelėję ne visada švarūs pinigai – tai atsakymas, kodėl lauktas sprogimas žiniasklaidoje taip ir neįvyko ir, ko gero, neįvyks.

“Nežinau, ar galime žiniasklaida vadinti leidinius, kuriuose didžiąją dalį informacijos sudaro užsakomieji straipsniai. Ir jie egzistuoja”, – priduria R.Juozapavičius.

Tuo tarpu žiniasklaidos kokybė, kaip sutiko ir Ž.Pečiulis, ir R.Juozapavičius, ilgainiui prastėja. Tačiau tai lemia ne tik užkulisiniai žiniasklaidos savininkų žaidimai. “Ir pačioje žiniasklaidoje vyksta tam tikra vertybių erozija, etikos normų nepaisymas ir žurnalistų nebaudžiamumas, – pastebi naujienų agentūros BNS vyr. redaktorius Artūras Račas. – Pirmiausia turiu galvoje televiziją, nes kai per du skirtingus kanalus tas pats įvykis pateikiamas visiškai skirtingai, būdamas blaivaus proto privalai kuriuo nors iš jų nepasitikėti.”

Žiniasklaidos kokybei stiprų smūgį sudavė nauja mokesčių politika, sunkiai vykstantis tradicinės žiniasklaidos prisitaikymas prie elektroninės žiniasklaidos plėtros padiktuotų pokyčių ir vis dar matomas aiškus blaškymasis, nežinant, kuria kryptimi eiti. Kokybės kartelei pakilti neleidžia ir nepakankamai kritiški Lietuvos žiniasklaidos vartotojai, todėl kokybiškai žiniasklaidai taip sunkiai sekasi konkuruoti su nekokybiška. Krintanti kokybė jau atsiliepia žiniasklaidos pasitikėjimo rodikliui – jis pasiekė panašų lygį, kaip pasitikėjimas bankrutuojančia “Sodra” ar policija. “Į tai ypač reikia atkreipti dėmesį, nes pasitikėjimas yra pagrindinė žiniasklaidos vartojimo sąlyga”, – tvirtina R.Juozapavičius.

Žiniasklaida turi būti mokama

Tai ne vieninteliai iššūkiai, su kuriais žiniasklaidai teks susidurti ateinantį dešimtmetį. Tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje atsinaujina diskusijos, kaip paskatinti skaitytoją mokėti, – jei ne už visą, tai bent už dalį turinio. Nes vien iš reklamos pajamų portalai vargiai išgyvena – 2010 m. reklama internete sudarė vos 7,7 proc. visos rinkos. Tai apgailėtinai mažai.

Tikėtasi, kad per krizę dalis brangios TV reklamos pajamų bus nukreipta į internetą, bet taip neįvyko, nes televizijos susimažino reklamos kainas. Be to, vartotojas taip įprato prie nemokamos žiniasklaidos, kad jį vis sunkiau įtikinti mokėti net ir už tradicinę popierinę spaudą.

Pasak A.Račo, ypač sunku mokėti už tai, kas visada buvo nemokama, todėl ligšioliniai portalų bandymai buvo nesėkmingi. Kur kas paprasčiau už papildomą mokestį pasiūlyti kokybišką naują produktą. Tarkime, tai galėtų būti naujienos planšetiniuose kompiuteriuose.

Didžiausio šalyje portalo “Delfi” vyr. redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė sako, kad galimybes apmokestinti naujienas svarstė ir jų portalas, bet artimiausius keletą metų nuspręsta to nedaryti. “Delfi” nenori prarasti lyderio pozicijų, nes įvedus prisijungimo mokestį auditorija bematant sumažėtų.

“Mūsų šalyje auditorija maža, neturtinga ir nelinkusi mokėti už žiniasklaidą. Be to, konkurencija tarp portalų šiandien yra siaubinga, skaitytojų informavimas jau vyksta realiu laiku – informacija ir nuotraukos skelbiamos dažnai jau iš įvykio vietos. Todėl ketinimus taikyti mokestį mes visą laiką atmetame”, – pripažįsta M.Garbačiauskaitė-Budrienė.
“Delfi” direktorė Jurga Eivaitė priduria, kad pasauliniai žiniasklaidos pavyzdžiui, liudijantys, kad apmokestinus portalus lankytojų kai kur sumažėjo net apie 80 proc., taip pat neįkvepia.

Vis dėlto būdų, kaip keisti visuomenės įpročius, bus ieškoma, o kai kurios žiniasklaidos priemonės jau ruošiasi informacijos apmokestinimo žingsniams. Bet kad dauguma naujienų portalų taps mokami – vargu ar galima tikėtis. Kaip sako Ž.Pečiulis, kol kas tai įmanoma nebent tuo atveju, jei portalai sudarytų kartelinį susitarimą.