Rugsėjo 18 d. Delfyje pasirodęs straipsnis “D.Grybauskaitė: krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu” mane taip nuliūdino, kad negaliu tylėti, nenoriu sutikti, kai juoda vadinama baltu, kai net žodžių prasmę stengiamasi išplauti iš žmonių sąmonės.

Ir tą daro labiausiai skaitomos interneto svetainės arba dienraščiai. Tai sąmoningai vykdomas Tautos “runkelizacijos” procesas. Pažiūrėkime, gal aš klystu?

“Krepšinio čempionatas tapo Lietuvos atgimimu”,- pasak Delfio teigė Prezidentė.

Ką reiškia šis teiginys? Ar tai, kad prasidėjo Tautos aktyviosios dalies dvasinis atgimimas, kuris išves Lietuvą iš nūdienos baisaus nuosmūkio tiek ekonomikos, ūkio ir valstybės valdymo, tiek dorovės ir etikos srityse?

Ar tai, kad šį laikiną krepšinio sirgalių (beveik visi lietuviai yra krepšinio sirgaliai) gyvenimo paįvairinimą Jos Ekscelencija (o gal tik žurnalistai, pabrėžę netyčia išsprūdusius Prezidentės žodžius) laiko atgimimu?

“Turint galvą ant pečių”, labiausiai įtikėtinas antrasis variantas. Bet tai juk baisu, tiesiog nyku. Jei populiariausias šalies politikas ir (ar) jo mintis perduodantys žurnalistai šį trumpalaikį pagyvėjimą supranta kaip Lietuvos atgimimą tai…Tai reiškia, kad jie visiškai atitrūkę nuo Tautos, gyvena tik iliuzinėje savo valdžiažmogių aplinkoje ir visiškai neatsako už savo žodžius. Jie savo žodžiais tiesiog suniekina paties atgimimo prasmę, nutolina jį. Jie elgiasi taip, kaip pasielgė A.Valinskas su Tautos prisikėlimo nuvertinimu.

Ar tai nėra Tautos kvailinimas, Jos “runkelizacija”, nedoras elgesys, žinomas nuo žilos senovės? Gal, kai nenorima duoti duonos, tai siūlomi žaidima? Ar tai nėra siekis atitraukti žmones nuo gyvenimo tikrovės, norint išsaugoti pragaištingą Tautos ir Jos valstybės valdymo sistemą?

“Džiaugiuosi, kad per daugelį metų, praėjusių nuo pirmojo čempionato Lietuvoje”, išsaugojome tai, kas svarbiausia – išlikome tikrais lietuviais, mylinčiais tėvynę”, – teigė šalies vadovė.

Sunku suprasti šią mintį. Ar meilė krepšiniui yra ir meilė tėvynei?

Taip, okupuotoje Lietuvoje Kauno Žalgirio ir Maskvos CASK kovoms Tauta suteikdavome tokią prasmę. Žalgirio ir CASK dvikovos žadino mūsų tautinę savigarbą, norą būti laisvais. Žalgirio pergalės įkvėpdavo mums pasitikėjimą savo jėgomis. Ir tai vyko savaime, nuoširdžiai, be jokių “kalbančių iškilių galvų”, be jokių viešųjų ryšių žaidimėlių. Tauta pati tą suprato, nežiūrint jokių “moralinio komunizmo statytojų kodeksų”

Ar meilės tėvynei išraiška yra aktyvus sirgimas už Lietuvos krepšinio rinktinę tuo pat metu toliau masiškai emigruojant iš Lietuvos bei tęsiant šį baisų dorovės, ūkio bei valstybės valdymo nuosmūkį? Mano galva, būtent, meilės tėvynei šiandien labiausiai trūksta. Ją pastoviai iš mūsų sąmonęs sėkmingai “plauna” įvairios globalizavimą proteguojančios struktūros,” elito” piktnaudžiavimas valdžia ir pinigais bei žodžiais išreikštos mintys, panašios analizuojamoms mintims.

“Lietuvos rinktinė kovėsi iš visų jėgų ir darė viską ką galėjo.” Pasak valstybės vadovės, nors Lietuvos rinktinei ir pritrūko sėkmės kovojant dėl medalių, šiandien visa Lietuva didžiuojasi krepšinio rinktine, kuri yra tarp penkių stipriausių Europos komandų ir iškovpojo kelialapį į Olimpines žaidynes” , – taip teigiama minėtame straipsnyje.

Aš manau, kad daug arčiau tiesos yra tikras krepšinio grandas M.Paulauskas. Jis ten pat (Delfyje) sako: ‘”Lietuvos rinktinės pasirodymą vertinu patenkinamai. Makedonija ne ta ekipa, kuriai turėjome pralaimėti ketvirtfinalyje, tačiau penkta vieta – taip pat džiuginantis rezultatas.”

Mane taip pat džiugina mūsų krepšinio pasiekimai. Aš myliu ir krepšinį, ir krepšininkus, nesvarbu ar jie čempionai, ar medalininkai, ar …Juk kamuolys apvalus, fortūna nepastovi, tačiau visuomet reikia matyti tikrovę, ypač šalies vadovams ir ketvirtosios valdžios atstovams – žurnalistams. O tikrovė tokia. Mūsų krepšininkai iškovojo ne keliailapį į olimpines žaidynes, bet teisę kovoti dėl kelialapio į jas atrankinėse varžybose. Prezidentė turėjo tai žinoti (jeigu ji tikra krepšinio mylėtoja), tačiau jai dar galima tokią klaidą atleisti (matomai ji atliko tik savo darbą). Tačiau ar tą klaidą galima atleisti žurnalistui, parašiusiam šį straipsnį? Juk kompetentingas žurnalistas privalėjo subtiliai ir tyliai priminti Prezidentei apie jos klaidelę, o ne ją viešinti. Štai jums ir vienybė, ir meilė tėvynei. Akivaizdu, ar ne?

Aš nesididžiuoju šiuo mūsų krepšininkų pasiekimu. Todėl ir tik todėl, kad jie pasidavė komercializacijos įtakai, kas atsispindi reklaminiuose klipuose. Paminėsiu tik vieną, kai D.Songaila ir komandos kapitonas R. Jevtochas kalbasi , žiūrėdami į dailią merginos fotografiją. Darius pakyla , sakydamas, kad reikia eiti žaisti, o Robertas atsako, kad einam l a i m ė t i. Nelaukiau, kad K.Kemzūros auklėtiniai gali taip klusniai vykdyti reklamos vadovų neprotingas užmačias. Mąstantis komandos kapitonas turėjo pasakyti subtiliau, tarkime, einam kovoti.

Prieš čempionatą žurnalistams pavyko parodyti, kad komanda jaučiasi čempionato favoritais, o sirgaliai, kuriuos “vienija alus ir krepšinis” reikalavo iš komandos ne gražaus, elegantiško, greito (kur reikia) ar akademinio (kur naudinga) krepšinio, o tik pergalės bet kokia kaina, net kraujo. “Reikia kraujo”, – taip kalbėjo vienas krepšinio komentatorius, neteisingai interpretuodamas V.Pačėsos tikrai geras mintis.

Štai, mano galva, pagrindinė priežąstis, dėl kurios komanda jautė didžiulį psichologinį spaudimą. Vietoj to, kad namų sienos padėtų, jos trukdė šeimininkams žaisti Lietuvos krepšinio mokyklos stiliaus krepšinį. Net teisėjai nejautė tradicinės, paprastai šeimininkams skiriamos pagarbos ir simpatijos.

Sakykite, kam nepatiko Makedonijos komanda? Patiko visiems savo kuklumu, elegantišku krepšiniu, ramybe ir pasiaukojančia kova. Man ji priminė ankstesnę K.Kemzūros surinktą pergalingą krepšinio komandą, tik buvo kiek silpnesnė. Manau, kad vyr. treneriui skirta tech. pražanga tai ir buvo tos komercializacijos, to žurnalistų ir dalies sirga

“Šiame čempionate laimėjo sirgaliai, sugebėję palaikyti rinktinę bet kokioje situacijoje ir išmokę visus artumo bei vienybės” – minėtame straipsnyje teigia Prezidentė.

Taip, būtent to trokštantys sirgaliai, bet nebūtinai tie, kuriuos Prezidentė matė sporto arenose, keliančius baisų triukšmą (iki 123 decibelų), reikalaudami pergalės bet kokia kaina.

Su kuo artumo ir vienybės išmokė mus sporto arenoje buvę sirgalai? Gal vienybės su didžiaisiais rėmėjais, pristatančiais Europos krepšinio čempionatą, tipo “Beko”, Maxima, viską galvojančią už mus, “Iki” parduotuvių sistema, alaus gamybos lydere, ar kitu, klestinčiu ūkio subjektu? O gal artimais ir vieningais pasijuto senjorai – buvę vidutinio lygio krepšininkai arba krepšinio mylėtojai – bedarbiai su arenoje buvusiais, brangius bilietus ir sirgaliaus atributus įsigijusiais turtingaisiais ir neskaitlingos viduriniosios klasės atstovais? Bet minėtas senjoras ir bedarbis neturi pinigų ne tik už bilietus į krepšinio areną, bet ir už vaistus, ar gydytojo konsultacijas užsimokėti. Pabandykite pabūti jų kailyje ir pasijusti vieningais ir artimais su tais, kurie išstūmė tave iš viduriniosios klasės į skurdžius. Gal pastaruosius labiau domina kodėl jie, dirbę visą gyvenimą, dabar vos” galą su galu suduria”, kodėl jie yra be kaltės kalti? Gal jie labiauiai trokšta tiesos ir teisingumo?

Ne, be tiesos ir teisingumo įgyvendinimo artumas ir vienybė negalimi. Tai iliuzija, o ne tikrovė.

Pabandykime suvienyti šviesą su tamsa, mirtį su gyvenimu. Ką gausime? Prieblandą ir merdėjimą. O kas gi nori merdėti prieblandoje?

Juk dauguma trokšta, kad šviesa pagaliau nugalėtų tamsą, o gyvenimas mirtį.

Jonas Mažintas