S. Sirutavičiaus nuotr.

Prieš šventas Kalėdas rankos nutirpsta nuo linkėjimų raitymo. Bet ar bandėte nusiųsti linkėjimų teatrui – bent vienam, mėgstamiausiam, tam, kuris dažniausiai žiūrovų salėje sveikina jus?

Suprantu – išsirinkti vieną gali būti keblu. Nors lojalumo skatinimo priemonės daugelio teatrų rinkodaroje figūruoja, retas didelio miesto gyventojas linkęs save apriboti vienu teatru. O ir pačių teatrų ribos, iš publikos žvelgiant, dažnai būna „išplaukusios“: režisieriai, netgi savo teatrus turintys, vagantiškai klajoja iš vieno teatro į kitą, aktoriai bėgioja ne tik tarp teatrų, bet ir tarp miestų, o nepasitikslinus trupės etatų sąraše dažnai netgi sunku atspėti, kuriam teatrui jie priklauso (jeigu apskritai priklauso).

Tarkim, kas šiandien gali įvardyti, kur baigiasi Keistuolių teatras ir prasideda „Atviras ratas“? Ai­das Giniotis – tas pats, Ieva Stundžytė – irgi ta pati, dauguma aktorių – tie patys. Vilniečiai įtaria,  kad „Atviras ratas“ – tai tiesiog Keistuolių filialas Menų spaustuvėje. O kituose miestuose einama „į Giniotį“, ir niekas dėl teatrų pavadinimų nesuka sau galvos.

Kodėl straipsnio leitmotyvu išsirinkau šiuos du mėgstančius kritikams nuo scenos įgelti ir todėl jų ratu apeinamus teatrus? Todėl, kad būtent su jais galima sieti ryškiausias įpusėjusio teatro sezono tendencijas. Netikite? Pabandykim.

Neišgalvoti pasakojimai

„Atviras ratas“ šį sezoną itin dažnai linksniuojamas ne kaip teatras, o kaip iš atminties neišdylantis dvylikos metų senumo teatro laboratorijos spektaklis, paremtas jaunų aktorių biografiniais pasakojimais. Prisimenamas jis žiūrovų, jau spėjusių pa­matyti „#tevyne“ Rusų dramos teatre ir ypač „Pa­si­rinkimą“ Valstybiniame jaunimo teatre.

Tada, prieš dvylika metų, jaunuolių pasakojimų vėrinukas mūsų publikai buvo naujovė. Ir nors „At­viram ratui“ nepadėjo nei vizualieji menai, nei ro­ko grupė, o ir dramaturgo pasitel˜kti anuometiniai studentai negalėjo sau leisti, žiūrovai jų pasakojimų klausėsi susikaupę, retkarčiais dar ir ašarą nubraukdami. Tarsi netyčia (A.Giniotis veikiausiai su tuo nesutiktų) viena istorija papildydavo kitą, liūdną keisdavo nuotaikingesnė, mąslią – energingesnė, daugiau veikiančiųjų personažų įsukanti. Rezultatas: studentų spektaklis be specialiųjų efektų buvo pripažintas sezono atradimu ir „pašventintas“ Auksiniu scenos kryžiumi.

Ir štai po dvylikos metų – Vido Bareikio studentų „Pasirinkimas“ su savadarbe roko grupe, su stam­biais aktorių planais ir dokumentiniais vasaros stovyklos kadrais ant didelio ekrano, su dramaturgu Mindaugu Nastaravičiumi, netgi su tikru stikliniu šiltnamiu, kuris kyla ir leidžiasi tarsi raganos trobelė. Ne spektaklis, o akivaizdus kintančių Lie­tuvos jaunimo galimybių įrodymas.

Tik štai istorijos… Įdomiausia iš jų nuskamba pir­moji: apie Vakaruose atsidūrusį neturtingą tėvelį, priverstą rinktis tarp sekso industrijos pagundų ir naujų sportbačių sūnui. Dar bus veržlus Dra­ma­tur­go, kurį vaidina aktorius Rokas Petrauskas, de­maršas Olofo Palme’s tema. Ir finalinis pokalbis su šulinių kasėju, painiojančiu aktorių ir traktorių. Visa kita perša įtarimą, kad šiltnamis šiame spektaklyje – ne tiek draudžiama stovyklautojų susibūrimo vieta, kiek nuoroda  į šiltnamio vaikus ir šiltnamio kartą.

Vienintelė neganda, nuo kurios šiltnamis nesaugo, yra mirtis. Neatsitiktinai jaunuolių pasakojimuo­se jos apstu: regis, tik giltinės pasirodymas ir ge­­ba juos supurtyti, išvaduoti iš monotoniškos ge­rovės kalėjimo. Ir ne taip jau svarbu, ar miršta se­ne­lė, ar mylimas kačiukas. Anot kurso vadovo, ap­skritai ne spektaklis čia svarbiausia, o tai, kad bendramoksliai geriau pažino vienas kitą, pamėgino viešai pasakoti ne tik svetimas, bet ir savas istorijas.

Kad išbandyti save dokumentiniu spektakliu bu­vo naudinga, vieningai tvirtino ir „#tevyne“ spektaklio kelią įveikę Rusų dramos teatro aktoriai. Tik, kitaip nei pabrėžtinai kruopščiai visus te­matinius mazgus išrišantis „Pasirinkimas“, „#tevyne“ dramaturgė Gabrielė Labanauskaitė ir iš Latvijos atvykęs režisierius Georgijus Surkovas ėmėsi kitokios taktikos: jie leido į kelias potemes suskirstytiems aktorių pasakojimams scenoje virsti ilgokais etiudais, o pasirinktą tėvynės suvokimo temą traktavo itin plačiai, su daugialypiais ekskursais. Todėl čia – ir vaikystės „multikai“, ir apsisiota Palanga, ir istorijos traktavimo subjektyvumai, ir skundai dėl neleidžiančių oriai jaustis aktorių atlyginimų, ir pagaliau pati Lietuvos prezidentė su savo apsauginiais.

Regis, spektaklio kūrėjai pasitiki savo žiūrovu, leidžia jam pačiam atsirinkti ir susidėlioti pageidaujamus akcentus. Skirtingo amžiaus ir skirtingų (dažniausiai mišrių) tautybių aktorių pasakojamos istorijos užgriebia gerokai storesnį realybės sluoksnį, nei kuklios dėl savo karjeros pergyvenančių studentų patirtys. Trupės kolegų požiūriai į daugelį aptariamų dalykų skiriasi, tačiau į atlapus vienas kitam (priešingai nei „Pasirinkime) kimba nebent G.La­ba­nauskaitės įterptų beletristinių vaizdelių personažai. Ir niekam čia net į galvą nešauna gėdytis savo tėvų, savo kil­mės ir tautybės. Esama epizodų (tokių kaip Hanso Christiano Anderseno „Bjau­ru­sis ančiukas“), kurių paskirtį išsiaiškinti sunku, vis dėlto ga­liausiai iš „#tevyne“ kratinio galvoje išsineši daugiau intriguojančių minčių nei iš tvarkingai sustyguoto, bet idėjiškai tuščiavidurio Valstybinio jaunimo teatro spektaklio.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2016-m