Vietiniai ekspertai nustatė – galima, jei jis veiks pagal standartus, galiojančius Europos Sąjungoje. Bet mūsų žmonės ne kvaili, netiki. Ką beveiksi – sunku būti pranašu savoje parapijoje. Todėl ir teko pasamdyti tarptautinius pranašus.
Visi, kas nors šiek tiek išmano reikalą, gerai žino – įvairiausių fabrikų fabrikėlių, net atominių elektrinių standartai senokai nustatyti, nieko nauja nebepasakysi. Tačiau galioja šventa taisyklė – ką bestatytum, privalai pateikti atskirą poveikio aplinkai vertinimo ataskaitą. O ji nemažai kainuoja. Suprask – daug darbo įdėta. O dar blogiau – tas darbas labai ilgai trunka. Mat geras vaidinimas privalo būti ilgas.
Tie specialistai ne kvaili. Iš šimtų jau padarytų ataskaitų pasirenka vieną, labiausiai tinkančią konkrečiam atvejui ir, praėjus pusmečiui ar metams, ją pateikia. Svarbu nesumaišyti vietovardžių, pavyzdžiui, Rygos su Vilniumi. Per tą pusmetį ar metus kartais pavaikštinėja po apylinkes su savo kilnojamomis laboratorijomis, pažemuogiauja, vietines mergeles pakirkina.
Europoje jau senokai veikia neoficialios tokių specialistų grupės. Tai tikri profesionalai – jei pareikalausite, pateiks maišus skaičių, diagramų. O svarbiausia išvada visada būna viena – jei laikysitės Europos Sąjungos standartų, tai jūsų kaliošų fabrikėlis aplinkai nekenks. Kažkada jau matėme tokių patarėjų, aiškinusių mums, kaip bulves sodinti. O mūsų patarėjai važinėja po tropikų kraštus ir vietiniams rodo, kaip kokoso palmes prižiūrėti.
Kartais tuos ekspertus tenka pamaloninti. Pavyzdžiui, Suomija vilkino sprendimą dėl Rusijos dujotiekio tiesimo savo teritoriniais vandenimis. Esą, bus pažeistos Suomijos įlankos ekosistemos. Na, vamzdis gali užgulti keletą dumblių, geldelių. Garsiausiai priešinosi tos pakrantės provincijos bendruomenė. Bet rusai su jais gražiai pasikalbėjo, parodė išpūstą piniginę ir staiga paaiškėjo, jog tie dumbliai ar geldelės ne tokie jau svarbūs. Taigi Ivano vamzdis Suomijos vandenimis eis. Poveikio aplinkai vertinimo ekspertai staiga pakeitė nuomonę.
Nė viena rimtesnė firma nesiima naujų darbų, prieš tai neįvertinusi visų būsimo gamybos objekto saugumo, poveikio aplinkai reikalavimų, kuriuos kaip standartą yra pateikusi ES. Visose Vakarų Europos šalyse yra pastatytos ir veikia visos šiandien įmanomos gamyklos gamyklėlės, kokių tik gali prireikti Lietuvai. Taigi teisybę pasakius naujų poveikio aplinkai vertinimo ekspertizių lyg ir nereikėtų. Tačiau toje pačioje ES galioja taisyklė – kiekvienam naujam objektui – nauja ekspertizė. Sveiku protu tai jau nebesuvokiama. Bet yra dar sveikesnis protas – pasipinigauti. Ką jau ką, o švaistyti pinigus Europos Sąjunga tikrai moka. Todėl ir mes nebūsime kvaili – jei tik įmanoma – paremsime savuosius specialistus. Tie mūsų mokslininkiukai gauna nedideles algas, tegul prisiduria. O kai dėl protestų atmetamos vietinių specialistų išvados ir kviečiami tarptautiniai ekspertai, kaip kad dabar atsitiko su ta Gariūnų atliekų deginimo gamykla, tai vadinama „aukso puodu“ – užsidirba ir vietiniai, ir užsieniečiai.
Visi žinome, kad dabar populiarūs kilnojamieji lauko tualetai. Kol juos buvo leista naudoti, taip pat reikėjo daug poveikio aplinkai ekspertizių. Specialistai padarė penketą kilogramų išvadų. Žinote, kokia svarbiausia, galiojanti iki šiol? Nepatikėsite – mums nė į galvą neateitų.
Tik paklausykite: svarbiausia – tie kilnojamieji tualetai turi būti su dugnu.
Zenonas BUTKEVIČIUS, zpasaulis.lt